– Man vis norisi pakreipti viską į teatro pusę. Kadangi kažkiek teatro mokslų ragavot, ir net Rokiškio profesionaliųjų teatrų festivalyje Šiaulių dramos teatro spektaklis pagal jūsų „Remygą“ gavo pagrindinį prizą prieš kelerius metus (2021 m.), norėčiau paklausti, kokie dabar jūsų ryšiai su teatru?
– Esu Valstybinio Šiaulių dramos teatro meno taryboje. Kaip tik rytoj (kalbėjomės lapkričio 15 d. – aut. past.) važiuosiu į Šiaulius, tarsimės, ką daryti kitą sezoną, ką statyti, ką kviesti. Tai tiesioginiai ryšiai tokie. O šiaip su Šiaulių teatru, kai prasidėjo karas Ukrainoje, galvojom, kad reikia kaip nors pristatyti ukrainiečių dramaturgiją, galiausiai išsirinkom poeto, prozininko ir vieno žinomiausių šiuolaikinių ukrainiečių rašytojo Serhijaus Žadano pjesę „Duonos paliaubos“. Kai Rusija įsiveržė į Ukrainą 2014 metais, jis rinko medžiagą romanui „Internatas“, kurį jau turime išverstą į lietuvių kalbą. Iš dalies tos medžiagos, kurios nepanaudojo romanui, Žadanas parašė pjesę. Pjesė apie karą, bet ne tragiška, joje daug grotesko. Man patinka ukrainiečių mokėjimas papasakoti savo išgyvenimus su humoru. Ir dabar, kai prasidėjo karas, tai iš ukrainiečių buvo daug komentarų, dainų, pasakojimų, kuriuos skaitydamas neatsistebi, kaip jie nepraranda to humoro jausmo. Kita vertus, tai ir gelbėja juos.
Esu išvertęs tą pjesę, bet kol kas nerandam, kas ją statytų.
Šią vasarą Šiaulių dramos teatras organizavo festivalį, kuris vyko atvirose miesto erdvėse. Vykęs sumanymas, žmonės noriai ėjo į spektaklius, o mes su šiauliečiu gidu parengėme tokią ekskursiją: gidas vedžioja žiūrovus, o aš parašiau nedideles scenas, kurias aktoriai vaidina tam tikrose istorinėse vietose. Dar vasarą parašiau vieną naują pjesę, net nežinau, ar ji pavyko, bet dramaturgijos rašymas – labai gera amato mokykla, ypač dialogų rašymo. Kai tau reikia visą istoriją papasakoti dialogais, yra kankynė, bet kai paskui sėdi prie prozos, kur personažai gali ir galvoti, ir svajoti, ir kažką pasakyti ar nepasakyti, o pjesę darai tik iš to, kaip jis elgiasi ir ką kalba.
Dar Nacionaliniame teatre praeitą rudenį pastatyta Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkio“ adaptacija. Po truputį to teatro daugėja.
– Nemažai dramaturgų yra nepatenkinti savo pjesių pastatymais ir dažnai bando patys režisuoti. Ar pačiam niekada nekilo noras?
– Ne, ne. Tai visai atskira profesija. Kai Oskaras Koršunovas statė „Remygą“ sėdėjau repeticijose ir mačiau, kaip duoda aktoriams užduotis, kaip mato sceną… Ne, aš laikausi tos nuomonės, kad tavo darbas gerai parašyti, sukurti personažus, kad būtų ką vaidinti, aktorių darbas – gerai sukurti tuos vaidmenis, o režisierių – sukurti spektaklį. Tai jau atskiras amatas. Aišku, jeigu klausia manęs, tai visada kažką pasakau, bet… Žinoma, man pasisekė, kad pirmą pjesę statė O. Koršunovas. Supratau, kad tai tokio lygio režisierius, kuriam gali padėti laikraštį ir jis padarys spektaklį. Galvojau, kad net jei mano pjesė nebus labai gera, jis vis tiek padarys. Buvo labai įdomu pasižiūrėti, kaip jis tą daro. Vieną kartą nuėjom papietauti. Dar buvo pati pradžia, gal net repeticijos dar nevyko, gal tik koks antras pjesės skaitymas. Sako, sugalvojau scenografiją. Ant servetėlės kavinėj papaišė ir iš esmės viskas ten jau buvo, scenografui reikėjo tik detaliau viską išpildyt. Sugalvojo, kad bus kryžius, kad automobilis stovės, gyva muzikantų grupė.
Kai dirbi su tokiais meistrais, ko dar gali norėti. Svarbu, kad dramaturgas ir režisierius kažkaip susišnekėtų. Kai teatras suvedė mus su O. Koršunovu, iš pradžių galvojom, kad statys kažką pagal „Pietinia kronikas“, bet teatras norėjo kažko naujo. Tada pasiūliau apie milicininką pačioj sovietmečio pabaigoj, kai atsikuria Nepriklausoma Lietuva ir jis tampa policininku. Tas perėjimas buvo įdomus, galvojau, kaip čia iš tikrųjų buvo, kad milicija, kuri tiesiogiai buvo pavaldi Maskvai, lyg ir neturėjo būti Lietuvos pusėj, bet nieko negirdėjau, kad būtų labai kišusis į tuos Sąjūdžio reikalus. Tada pradėjau domėtis milicijos istorija ir supratau, kad mes gal per mažai žinom, kalbam apie tai. Net kai kalbam apie Sausio 13-ąją, įsivaizduojam, kad buvo žmonės, o kitoj pusėj tankai ir kareiviai, bet per vidurį visą laiką stovėjo milicija. Jie buvo ta atrama, kuri sugėrė įtampas ir neleido įvykti provokacijoms. Šiauliuose buvo daug karininkų, aerodromas, Lietuva paskelbė Nepriklausomybę ir tie kariškiai nelabai žino, kaip čia elgtis, laukia kažkokių įsakymų, nesulaukia, įtampa kyla, ir vienas generolas pasigėrė (matyt, visas tas dvi savaites gėrė), nuėjo į ginklų sandėlį, pareikalavo ginklo, negavo, bet kažkaip tą ginklą pasiėmė, susistabdė taksi ir išvažiavo į Vilnių, norėdamas Landsbergį nušauti. Šiaulių milicininkai jį gaudė, susistabdė taksi, tas pradėjo į juos šaudyti, tie atgal. Ir pataikė kulka į jį, dar nuvežė į ligoninę, bet jis mirė. Toks incidentas, kai Maskvai reikia tik kažkokio kabliuko, kad galėtų įvesti dar daugiau tankų… Bet jie kažkaip sugebėjo tai užglaistyti. Tokių istorijų buvo daug. Man pasirodė, kad per tą milicininką gali papasakoti ir tai, kas vyko politikoje, nes jie priklausė nuo visokių politinių vėjų, ir kas vyksta gatvėj su eiliniais žmonėmis.
Ir dar buvo vienas įdomus dalykas su tuo pagrindiniu personažu iš „Remygos“. Nuėjau Šiauliuose į Policijos muziejų apžiūrėti ekspozicijos. Ten yra milicininko uniforma. Žiūriu, galvoju, man akyse liejasi, nesuprantu, kas čia ne taip. Pasirodo, ta kepurė ir tas pilkas milicininko paltas iš sovietinių laikų, o sagos įsiūtos su vyčiu. Žodžiu, kai jie norėjo parodyti, kad mes jau esam Lietuvos pusėj, bet naujų uniformų dar nebuvo, įsisiuvo tas sagas ir įsisegė vyčio ženkliukus. Ant tos sovietinės uniformos jie atrodo keistai, bet man tai buvo viena iš tų detalių, kurios paskatino ieškoti daugiau tokių istorijų. O Koršunovui tai buvo jo studijų laikas, jam tie metai irgi labai įdomūs. Papasakojau jam, ką galvoju, ir jis labai entuziastingai viską priėmė, sutarėm ir tikrai neturėjau kažkokių ypatingų pageidavimų. Truputį su aktoriais aptarėm, kaip man atrodo tie personažai, kaip jiems, buvo ir klausimų, nes ne viską suprato – ten juk yra normalūs personažai ir truputį mistiniai. Ir pats Remyga yra vilkolakis, nes keičia kailį ir iš milicininko virsta policininku ir iš žmogaus vilku.
– Kalbėdamas apie „Pietinia kronikų“ rašymo procesą esate sakęs: „Ėmęs dėlioti romaną, prisiminiau teatro studijas – kas yra etiudas, kaip kurti personažą (…) Kiekvieną sakinį skaitydavau garsiai tiek kartų, kol suskambėdavo taip, kaip reikia“. Ar galėtumėt parodyti aktoriui, kaip kiekvienas jūsų personažas juda, šneka?
– Nežinau ar aktoriai to norėtų. Kai rašiau „Pietinia kronikas“, mačiau jį turbūt labiau kaip filmą ir buvo svarbu, kad rašydamas matyčiau vaizdą. Kai viskas vizualu, kai matai visą tą vaizdą, gali lengviau aprašyti. O dėl kalbėjimo garsiai, kadangi šnekamąja kalba rašiau, tai neįmanoma rašyti ir nekalbėti. Kai rašydamas garsiai kalbu, viskas pasisako natūraliai, tada užrašau taip, kaip pasakau. Ir kai nunešiau redaktorei (redaktorė, pasisekė, irgi buvo iš Šiaulių krašto, tai dėl tos kalbos daug mums aiškintis nereikėjo), ji pradėjo sintaksę tvarkyti. Tą šnekamosios kalbos intonaciją, kurią kruvinais nagais bandžiau padaryti, ji pradėjo lyginti. Tada pasišnekėjom ir kažkokį kompromisą suradom, kad būtų ir paskaitoma, ir nedingtų intonacijos.
Kitas dalykas, kad prieš metus baigėsi filmo pagal tą knygą filmavimai. Kadangi režisierius Ignas Miškinis nutarė, kad darys tą filmą šiaulietiškai, o dauguma aktorių ne iš Šiaulių, tai aš jau pagal scenarijų įskaitydavau į telefoną tekstą, kad jie žinotų, kokios intonacijos, kaip tarti, kaip kirčiuoti – jie manęs to prašydavo. Jiems būdavo daug ramiau ir saugiau, kai filmavimo aikštelėj irgi būdavau. Visą laiką truputį žiūrėdavo į mane, ar čia viskas gerai, ar viskas taip, kaip reikia. Čia to reikėjo, bet turbūt daugiau dėl kalbos. Kadangi vaidino jaunesnės kartos aktoriai, jie jau to laiko neprisimena, tai kartais kartu su režisierium aiškindavom kai kurias aplinkybes, ano meto realijas. Bet dėl vaidybos tai ne. Čia jau aktoriaus sritis ir jis pats nori parodyti, ką sugeba ir kaip mato.
– „Pietinia kronikas“ – ironiškas, komiškas romanas, „Remyga“ – tragiškas, dramatiškas, poetiškas. Kas jums pačiam labiau prie širdies – tragedija, komedija, ar kaip aktoriui reikia nuolat plėsti savo galimybes?
– Man iš prigimties arčiau yra komedija. Kai pradėjau mokykloj rašyti, buvo visko – ir eilėraščių, ir trumpų prozos dalykėlių, bet labiausiai sekdavosi Juozo Erlicko tipo miniatiūros. Būdavo mokyklos renginiai, kuriuose pakviesdavo kai ką paskaityti. Paskaitai – salė juokiasi. Ir man tai, jog tu gali padaryti, kad žmonės iš tavo tekstų juokiasi, buvo labai malonu. Iš karto gauni reakciją ir matai, kad veikia. Ir šiaip į gyvenimą žiūriu nelabai rimtai ir tragedijų gal nelabai matau. Vieną kartą žmoną apstulbinau, pasakęs, kad nėra gyvenime daug rimtų įvykių. Prasidėjo nuo to, kad aš vėl vestuvių metines užmiršau ar kažką. Žmona: „Kaip tu gali?“ Sakau, draugystės pradžia, susipažinimas gal man daug svarbiau negu tos vestuvės. Sakau, galų gale, net banko paskola, kurią kartu ėjom imti ir abu padėjom parašus, buvo svarbesnė, nes kelio atgal jau nėra. O vestuvės tik šventė. Tai ji ir sako: „O kas tau yra rimta?“ Sakau, na, vaikų gimimas yra rimta, kažkokios ligos yra rimta, o visa kita… Gali pasižiūrėti nesudramatindamas ir nesureikšmindamas. Sveikata yra rimta. Kas dar? Karas yra rimta.
Iš tikrųjų klausimas geras. Man tikrai įdomu pasibandyti kaip aktoriui, kaip sakot, ribas – ar aš galiu kitaip? Pas studentus buvau pasikvietęs Vidą Morkūną, apie amatą daug klausinėjom. Jis, baigęs scenarijaus rašymą pas Saulių Šaltenį, sako: „Viskas gerai, bet su dialogais man sunkiai sekasi.“ Ir daug kam sunku rašyti dialogus. Ir klausiu jo: „Ar nebandai ko nors daryti, kad tie dialogai būtų geresni?“ Jis sako: „Dabar eisiu kalbėtis pas Puipą (kino režisierių Algimantą Puipą), bet prašysiu, kad dialogus kas nors kitas rašytų.“ Man įdomūs profesionalūs sportininkai, tarkim, krepšininkai, kurie turi vienodai gerai varytis kamuolį abiem rankom ir, reikalui esant, mesti abiem rankom. Gal tai susiję su tuo, kad kitus mokau rašyti, ir prieš duodamas užduotis turiu pats pasibandyti, ar jos veikia. Man įdomu treniruoti ranką, kuri yra silpnesnė. Ruošdamas studentams užduotis, pats jas atlieku ir matau, kad viską apgalvojant, treniruojantis, kai ką galima pakeisti, galima padaryti kitaip ir man tas įdomu. Nebandau perskaityti visų lietuvių autorių knygų, nes yra tokių, kurie žinau, kaip rašo, ir žinau, kad nesikeičia. Man, kaip rašytojui, įdomiau, kaip jis rašo, o ne apie ką. Atsiverti knygą, pasiskaitai, pamatai, kad rašo taip pat ir tarsi nebėra jokios intrigos skaityti. Visą laiką norisi ir pačiam pasižiūrėti, ką gali, ir su skaitytojais truputį pažaisti, kad jie irgi nežinotų, ko laukti, bet komedija man artimesnė. Aišku, ta komedija irgi gali būti visokia. Ir dabar rašomas romanas gal bus panašus į „Pietinia kronikas“, bet ir kitoks. Ir teatre norisi kažką daryti su komedijos žanru, bet tos komedijos turėtų būti šiek tiek kitokios. Gal labiau absurdo ar grotesko teatro tipo.
Projektą iš dalies remia:
