Šv. Mato bažnyčia saugoma ir atnaujinama

Atkurtas istorinis vaizdas

Visi darbai prasidėjo prieš COVID pandemiją ir pirmi planai buvo sutvarkyti bažnyčios vidų. Darbų pradžia užtruko per pandemiją. Į tvarkymo sąvoką įeina labai daug dalykų: ir restauravimas, ir išsaugojimas, ir mūsų pačių prisidėjimas – atnaujinam pačius svarbiausius liturginius dalykus, sako dekanas. Nuo presbiterijos buvo nuvalyti trys sluoksniai dažų, atidengtas originalusis sluoksnis, kuris ir buvo restauruojamas. Tos originalios dalies buvo išlikę tik fragmentai, todėl reikėjo ją atkurti tokią, kokia buvo pačioje pradžioje, kaip buvo sugalvota bažnyčios statytojų. Gal ir ne visiems prie širdies ta pilkšvai žalsva spalva, kuria dabar, kaip ir pačioje pradžioje, nudažytos centrinės navos kolonos ir presbiterija, bet atkurtas istorinis vaizdas.

Naujas pagrindinis altorius ir naujas pultas

Atnaujinta ir nuvalyta per ilgą laiką nuo žvakių aprūkusi centrinė altoriaus dalis, kuri dabar tiesiog švyti iš vidaus. Centrinis didysis altoriaus kryžius pagal vieną legendų atkeliavo iš Šventojoje Žemėje buvusios Tyzenhauzų pilies.

Paklaustas, kaip gimė sprendimas atnaujinti centrinio altoriaus dalį ir įnešti į ją naujų akcentų, dekanas E. Novikas sako, jog šventovės statymas niekada nesibaigia ir kiekviena karta kuo nors praturtina savo bažnyčią. Buvo tik sprendžiama, kaip tai padaryti: ar naujoves įnešti įliejant jas į esamą kontekstą, ar daryti radikalesnius pertvarkymus, įnešant kažką visai naujo, moderniško. Derinant su vyskupu Linu Vodopjanovu ir architektu Aurimu Širviu, nuspręsta, paliekant patį sumanymą, pastatyti naują pagrindinį altorių ir naują pultą. Jie daromi Vilniuje, Panevėžyje, Italijoje. Pats pagrindinio altoriaus karkasas daromas iš lietuviško ąžuolo, viršus ir visos detalės – itališko marmuro, o tie papuošimai, kurie yra ant šoninių altorių, atsiras ir ant pagrindinio altoriaus. Taigi, presbiterija, be visų istorinių dalykų, turės ir naują altorių, naują pultą pagrindiniams bažnyčios uždaviniams įgyvendinti – aukoti šv. Mišias, skelbti Dievo Žodį. Tuo didžiausi darbai centrinėje bažnyčios dalyje bus baigti. Prie to prisidėjo ir prisideda daug žmonių, bet viskas vyksta ne taip greitai, kaip norėtųsi.

Darbai yra tęstiniai

Dekanas sako, jog bažnyčios vidaus tvarkymo projektas užtruks apie 10 metų, tad dar yra gražaus laiko iki darbų pabaigos. Vienas dalykas yra kažką sutvarkyti, bet yra ir kita svarbi medalio pusė, kurią mes kartais užmirštam – tai, kas padaryta, išlaikyti, prižiūrėti, puoselėti, kad viskas veiktų. Tam taip pat reikalingas nemažas indėlis ir pastangos.

„Kai jau pradėjom darbus, suvažiavo įvairios komisijos, klausia: „Ar turi pinigų?“ Sakau: „Rytoj padarykit viską, ir aš susimokėsiu“, su šypsena prisimena dekanas. Niekas nevyksta šiandien ar ryt, tie darbai yra tęstiniai, kalbamasi, tariamasi. Pasaulis keičiasi, vienaip viskas atrodė prieš COVIDĄ, kitaip per jį, dar kitaip dabar. Sąmatos kiekvienam darbui, kiekvienai vietai sutvarkyti skaičiuojamos atskirai, tad labai sunku pasakyti, kiek visi tie darbai kainuos. Kitas svarbus dalykas, kad parapija arba parapijos klebonas deda tik parašus. Yra darbus administruojanti įmonė – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kultūros infrastruktūros centras, kuris derasi su darbų rangovais, ieško jų ir tvarko visus dokumentus, bendrauja su paveldosaugininkais, Kultūros ministerija, vykdo didelį europinį Jono Pauliaus II piligrimų kelio projektą, kuriam priklauso ir Rokiškio Šv. Mato bažnyčia.

Patronuojamąjį darbą atlieka tie, kas parengė tvarkymo projektą, kurio rengimo metu irgi buvo aktyviai bendraujama, aptariamos praktiškai visos detalės, kas galėtų būti, kaip viskas vyks. Dabar po truputį tie planai įgyvendinami.

Turim galimybę būti išgirsti

Paklaustas, kaip sekasi bendrauti su darbus prižiūrinčiomis institucijomis, kuriomis dažnas skundžiasi, dekanas sako, jog su paveldosaugininkais bendrauja daug, kartais nuomonės skiriasi, bet jie turbūt dažniau teisūs, nes jie specialistai, o parapija – tik šeimininkai. Kaip ir vyskupija, kaip ir Lietuvos Respublika, kuri suteikė kultūros paveldo objekto statusą, todėl kartais reikia būti kartu, kalbėtis ir per tą kalbėjimąsi ne tik turim galimybę kažką pasakyti, bet ir būti išgirsti, kad jie mūsų paklaustų, ko mes norim. Tai yra pats didžiausias ir gražiausias dalykas, reziumavo santykius su paveldosaugininkais ir kitomis priežiūros institucijomis E. Novikas.

Dalis patyrė didžiausių transformacijų

Dabar vyksta navos tvarkymas. Čia viskas daroma pagal kitą principą. Visi navos dažai buvo nuimti iki originalo ir tas originalusis sluoksnis, kiek jis išliko, yra išsaugojamas apsauginiu tinku, tvarkomos sienos, visi įtrūkimai, o tada jau bus atkuriama originali spalva. Remontuojamoje navoje atidengtas vietomis išlikęs trafaretinis dažymas kaip ir presbiterijoje.

Šios navos tvarkymo darbus sunkina tai, kad ši bažnyčios dalis statymo metu patyrė didžiausias transformacijas. Bažnyčia buvo statoma dviem etapais. Buvo du fundatoriai: grafas Reinoldas Tyzenhauzas, kuris samdė vieną architektą, von Schachtą, ir po to jo sesuo Marija, kuri pasikvietė kitą architektą, Georgą Vernerį, ir kai kas buvo perplanuojama. Pavyzdžiui, pradiniame sumanyme bažnyčia turėjo baigtis ten, kur yra presbiterijos varteliai. Vėliau atsirado bokštas, atsirado koplyčia, remontuojamoje navoje matyti lyg ir buvusios arkos ženklai, susidaro toks įspūdis, kad ten irgi buvo kažkas suplanuota, bet neįgyvendinta – greičiausiai manyta įrengti dar vieną koplyčią.

Tokie darbai vyksta Didžiojoje Rokiškio šventovėje. Žinoma, visi laukia naujojo altoriaus šventinimo apeigų, kurios ženklintų vieno svarbaus darbų etapo pabaigą. Kaip dekanas sakė, ne viskas vyksta taip greitai, kaip norisi, bet viskas galų gale įvyksta.

Koplyčia – maldai, sakramentams…

Neiškentėme nepaklausę ir apie dar vieno architektūrinio ir sakralinio paminklo, esančio šalia Šv. Mato bažnyčios – Šv. Juozapo koplyčios – dabartį ir ateitį. Priminsime, kad ši koplyčia, po kuria kriptoje palaidotas pats bažnyčios fundatorius Reinoldas Tyzenhauzas, ilgą laiką stovėjo nenaudojama pagal paskirtį. Ji restauruota tik 2006 m., dar po 10 metų joje įrengti dailininko vitražisto Algirdo Dovydėno vitražai, nemažai kalbėta apie siekius koplyčią išnaudoti ir sakraliosios kultūros kameriniams renginiams.

Dekanas E. Novikas sako, jog stengiasi, kad koplyčia veiktų, kad būtų naudojama. Nes ir pats gražiausias dalykas, jei bus uždarytas, užrakintas, tai bus niekam nereikalingas. Kai koplyčia buvo pastatyta – buvo skirta šarvojimui. Tos paskirties jau natūraliai nebėra. Bet mes patys ją stengiamės išnaudoti maldai, sakramentams teikti – atsiranda žmonių, kurie ten nori krikštyti vaikus, tuoktis, jei laidojama urna, ją taip pat galima ten šarvoti. Žinoma, ten vyksta ir įvairūs literatų susibūrimai, kameriniai renginiai.

Rokiškio Šv. Mato apaštalo evangelisto bažnyčia turi daug įspūdingų lobių ir juos kiekviena karta vis gausina. Bažnyčią, kaip ir Just. Marcinkevičiaus Mindaugo Lietuvą, reikia „visą laiką lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt“.

Projektą iš dalies remia: