Socialinės paslaugos neįgaliesiems: siūlomos, bet ne visada paimamos

Kaip į mokyklą

Rokiškio socialinės paramos centre (SPC) veikia dienos centras neįgaliesiems. Ilgas pavadinimas galbūt mažai sako tiems, kurie gyvena tarp sveikųjų. Kas gali lankyti SPC dienos centrą ir kas jame vyksta, pirmiausiai kalbėjomės su šios įstaigos vadove Jolanta Paukštiene.

Dienos centrą lanko asmenys su proto ir psichikos negalia. Žmonės, turintys tik fizinę negalią, čia nepriimami. Lankytojams teikiamos paslaugos darbo dienomis nuo 8 iki 17 val., taigi jie čia išbūna visą dieną. O svarbiausia – priimami iš viso rajono, ne vien iš Rokiškio miesto. Paslaugos kompleksinės, į jas įeina atvežimas-parvežimas bei maitinimas.

Pasak SPC vadovės Jolantos Paukštienės, toks tempas kažkuo primena dirbančio žmogaus arba mokinio gyvenimo rutiną. Panašūs ir reikalavimai – lankytojai gali pasiimti vieną mėnesį atostogų, susirgę privalo pristatyti gydytojų pažymas už praleistas dienas. Jie pasirenka, kaip elgtis su atostogomis – ar jas paimti iškart, ar dalimis.

Tokie reikalavimai ne iš piršto laužti, mat dienos centro veikla licencijuota. Kad gautų licenciją, turėjo atitikti griežtus reikalavimus – pradedant patalpomis, baigiant darbuotojų kvalifikacija. Centras veikia nepertraukiamai per visus metus. Rokiškyje gyvenantys jaunuoliai čia ateina patys, o iš kaimiškųjų vietovių juos atveža įstaigos autobusas. „Atsivežame iš Pandėlio, Juodupės, Kazliškio. Prasukam nemažai  kilometražo“, – pasakoja J. Paukštienė. Jaunuoliams nereikia keltis labai anksti, nes rytą autobusas iš Rokiškio išvyksta 7.30 val.

Mato du kraštutinumus

Deja, šiuo metu dienos centrą lanko tik 13 asmenų, o vietų yra 23. Taigi galimybės neišsemtos. Tai, ko gero, lemia ne tik informacijos trūkumas. J. Paukštienė ir socialinė darbuotoja-padalinio vadovė Jūratė Dovydėnienė pastebėjo, jog kartais artimiesiems stinga drąsos išleisti neįgalų asmenį iš šeimos rato, jaučiasi hipergloba. Dar gaji baimė parodyti, jog šeimoje yra neįgalus žmogus.

Labai skaudu, bet kartais nusveria atsainumas ir piniginiai dalykai. Dienos centro lankytojai už paslaugas moka mokestį. Jis sudaro iki 20 proc. asmens gaunamų pajamų. Yra artimųjų, kurie gyvena iš to neįgalaus žmogaus pensijos, todėl nelinkę jį išleisti į dienos centrą. „Tuomet neįgalusis praranda galimybę naudotis tuo, kas jam priklauso, – teigė J. Paukštienė. – Bet didžiausias nuostolis, kad būna užsidaręs tarp keturių sienų ir nepabendrauja su savo bendraamžiais.“ Jos žiniomis, tikrai yra žmonių, kuriems priklauso tokia paslauga.

Norėdama visuomenę supažindinti su savo veikla, įstaiga organizuoja atvirų durų dienas. Jos vyko lapkričio mėnesį, o dėl būsimų dar svarstoma. Numatytas renginys su Rokiškio pagrindinės mokyklos mokiniais, mat iš ten ateina pagrindinis kontingentas.

Į seniūnijas

Į ką turi kreiptis tėvai, norėdami, kad sūnus ar dukra lankytų dienos centrą? Norint gauti šią ir kitas SPC teikiamas paslaugas, reikia kreiptis į seniūnijas ir teikti prašymą jose dirbantiems socialinio darbo organizatoriams (jie priskirti Obelių socialinių paslaugų namams, bet jų darbo vietos seniūnijose – aut. past.). Socialinio darbo organizatoriai užpildo dokumentus ir juos pateikia asmens poreikio komisijai į savivaldybę.

Priimant į dienos centrą, pasirašoma sutartis. Tačiau, kaip aiškina J. Paukštienė, jei jaunuolis ar tėvai apsigalvoja, niekas nedraudžia ją nutraukti, ir pabrėžia dar vieną dalyką – už atostogas mokestis neimamas.

Dirba specialistai

SPC dienos centre dirba socialinis darbuotojas-padalinio vadovas, socialinis darbuotojas, individualios priežiūros darbuotojai, užimtumo specialistas, virėja, vairuotojas.

Čia įmanoma savanoriauti arba „pasimatuoti“ būsimą profesiją. Į visus padalinius įstaiga priima savanorius. Jiems keliamas vienas reikalavimas – norėti padėti negalios ištiktiems žmonėms ir jų neišsigąsti. Kai kurie savanoriai tampa nuolatiniais darbuotojais. Čia priimami ir studentai praktikantai. Ir vieni, ir kiti gali padėti savo gyvenamojoje vietovėje.

Šiuo metu įstaigai priežiūros specialistų nestinga, laisvų darbo vietų nėra, bet vadovė apsidraudžia: „Nesakau, kad po kurio laiko nereikės, taigi verta pasiklausti.“

Šiuo metu stinga tik ūkio dalies specialisto. Vyks atranka, bet abejojama, ar daug kandidatų pageidaus šios darbo vietos.

Aktualiausiai problema – autobusas

Didžiausiu rūpesčiu vadovė įvardija tai, kad teturi vieną autobusą, pritaikytą vežioti neįgaliuosius. Bėda, kai jis sugenda. „Tada pasitelkiame Neįgaliųjų draugijos transportą. Jei ir jie negalėtų duoti, būtų didžiulė problema, nes dienos centrą lanko neįgaliojo vežimėliu vežamas asmuo. Jam reikia pritaikytos transporto priemonės“, – pasakoja vadovė. Ieškoma galimybių įsigyti antrą autobusą. Kol kas neaišku, kiek galės padėti savivaldybė, todėl lėšų bandoma rasti kitais būdais. Įstaiga ketina dalyvauti bendrame projekte „Interreg“,   tačiau apie rezultatus per anksti kalbėti, kadangi „viskas dar procese“.

Nusimato veiklas

Socialinės darbuotojos-padalinio vadovės J. Dovydėnienės paprašėme supažindinti, ką veikia dienos centrą lankantys jaunuoliai. Pasak jos, planus susidaro ir mėnesiui, ir savaitei, tačiau kiekviena diena būna kitokia: „Yra teoriniai socialinio darbo modeliai, tačiau kas tinka vienam atvejui, gali visiškai netikti kitam, o problemas reikia spręsti čia ir dabar. Proto negalią turintiems žmonėms tai ypač svarbu. Jei iškilo neaiškumas, tai jį spręsti reikia čia ir dabar, nes neišspręstos problemos nusėda į pasąmonę ir iškyla kitur. Pirmadieniais apsitariame, ką jie siūlo, ką veiksime per savaitę. O, kokių tiktai pasiūlymų nesulaukiame… Bet daugiausia jie nori šokti ir dainuoti. Pirmadienis kaip tik pas mus šokio, dainavimo, muzikavimo diena.“  Antradienis daugiau skirtas sportui, judesiui, žaidimams. Trečiadieniais viena grupė gamina kokį nors saldėsį, kiti kuria pagal pomėgius, ruošiasi šventei ir pan. Ketvirtadienis – teatro diena, nes daug norinčiųjų vaidinti. Penktadienį žiūri filmus, aptaria, kaip pavyko įgyvendinti savaitės planus, mat labai svarbus atgalinis ryšys.

Tačiau kiekviena diena turi savo rutiną, susijusią su įgūdžių formavimu. Rytą atvykę į dienos centrą, jaunuoliai persiauna apavą, susitvarko rūbinę. Du paskirti budėtojai padengia stalą pusryčiams. Po pusryčių iki 12 val. organizuojama veikla. 13 val. pietūs. Po jų – vėl laikas veikloms. Nemaža laiko skiriama pomėgiams – kas neria, kas piešia ir pan.

Ko nesusikuria patys, gauna bendradarbiaudami

„Čia visada daug veiksmo. Darbuotojai turi labai didelę darbo su neįgaliaisiais patirtį. O kai telkiamės kitų sričių specialistus, paslaugų gavėjams suteikiame plataus spektro ugdymą“, – apie veiklas pasakoja J. Paukštienė.

Veiklomis dažniausiai rūpinasi užimtumo specialistas, tačiau jis negali būti visapusiškas, todėl norėdama paįvairinti užsiėmimus, SPC dalyvauja projektuose kaip partneris. Tuomet edukacijas veda dailininkai, kiti meistrai. Vyko vilnos vėlimo, piešimo edukacijos, jaunuoliai dirbo su moliu, stiklu. Ugdytis meninių gebėjimų išeina ir į kitas įstaigas.

Stengiamasi kuo daugiau pajudėti, pasportuoti. Kai lauke geras oras, viduje vykstančios veiklos metamos į šalį ir einama į gamtą, gatvę. Toks esą ir tėvų pageidavimas. „Tačiau per prievartą nieko neverčiame. Jei kas nors pasisako, kad nenori eiti į lauką, tam randam galimybę, ką veikti viduje“, – sako J. Dovydėnienė. Bendradarbiaujama su Rokiškio kūno kultūros ir sporto centru, todėl yra galimybė pačiuožinėti, žaisti aisštoką, į savo veiklas įtraukia rajono savivaldybės Visuomenės sveikatos biuras, „Limfedemos“ centras Rokiškyje. Bendradarbiaujama su kitais tokias paslaugas teikiančiais centrais, organizuojami renginiai su tėvais. Žiūrovų teisėmis yra pakviesti į neįgaliųjų teatrų festivalį Panevėžyje, šokių festivalį, o kaip dalyviai – į menų dieną „Stiprus, kai tu šalia“.

Paslauga tampa atgaiva jaunuoliams ir jų tėvams

Dienos centre jaunuoliai mokomi kasdienių buitinių įgūdžių – kaip tvarkytis, gamintis maistą, paserviruoti stalą, etiškai elgtis ir t. t. To neįmanoma išmokti be bendrų pastangų, todėl pasirašomas individualus pagalbos planas. Jame jaunuoliai išsikelia užduotį, ką galėtų pasiekti, išmokti. Tarkime, užsisegti drabužių užtrauktuką, tvarkingai pasidėti asmeninius daiktus, valgyti naudojantis peiliu ir šakute, valgyti lėtai ir pan. To mokosi dienos centre, to paties tęstinumo darbuotojai pageidauja ir namuose, todėl primena ir tėvų atsakomybę. Jie neturėtų stengtis viską padaryti už vaikus, mat neįgalių jaunuolių įgūdžiai greitai blėsta, kai kurių sumažėja net po savaitgalio. Pageidauja ir kantrybės bei pasitikėjimo vaiku: „Jei trisdešimtmetis jaunuolis niekada nesitvarkė kambario, tai nereikia tikėtis, kad greitai ir gerai tai padarys, tiesiog tam reikia laiko. Kai pasitikima, išauga jaunuolių savivertė. Dėl to pabrėžiame, kad tai komandinis darbas“, – sako J. Dovydėnienė.

Pašnekovės neslepia – jaunuoliams svarbu bendrauti, tarp vaikinų ir merginų atsiranda simpatijų, juos pamatysi ir už rankų susikabinusius.

Kviečia pasinaudoti

Beje, dienos centro jaunuoliai anksčiau buvo analogiškos paslaugos – socialinių įgūdžių ugdymas, palaikymas ir atkūrimas – lankytojai. Pastaroji paslauga tebeteikiama, akredituota, tačiau ji nekompleksinė, tad maitintis, atvažiuoti ir grįžti tenka savomis lėšomis. Šiuo metu ją lanko 5 asmenys, dar yra tiek pat laisvų vietų. Šią paslaugą gali gauti ne tik neįgalieji, bet ir sulaukę senyvo amžiaus.

Patenkinti

Dienos centre jaunuoliais pasirūpinama, o tėvai tuo metu namuose gauna atokvėpio valandų. Neseniai vyko dienos centro vienerių metų gimtadienis. Tuomet „Gimtojo…“ korespondentės pakalbintos jaunuolių mamos sutartinai tvirtino, jog vaikai labai noriai jį lanko, nes gali bendrauti, išmokti gyvenime reikalingų dalykų, čia daug veiklos. Viena mama tarstelėjo, jog negaila skirti tų 20 proc. sūnaus pajamų, nes už tokią sumą tikrai negalėtų įsigyti tokių ugdymo priemonių, kokias duoda edukatoriai, kiti veiklų vedėjai, be to, čia gauna maitinimą. Šiomis paslaugomis galėtų drąsiau pasinaudoti tie, kurie iki šiol neišdrįso žengti į viešumą.

Projektą iš dalies remia: