Vadinasi, jų reikia
Meno plenerų tradiciją puoselėjantis Skemų socialinės globos namų direktorius Gintaras Girštautas yra sakęs, jog menas, kultūringa, dvasinga aplinka neatsiejama nuo žmogaus sielos raidos. Jam antrina viena iš plenerų organizatorių Nida Lungienė: „Asmenims su negalia, kaip ir kiekvienam žmogui, labai svarbu gyventi gražioje aplinkoje. Tai juos auklėja ir įpareigoja. Jie kūrinius saugo. Jei saugo, vadinasi, vertina. Nėra atsitikę, kad paveikslus ar kitus menininkų darbus suniokotų.“
Šiųmetis pleneras pavadintas „Aukštaitija –2023“. Kadangi jie vyksta jau dvidešimt ketverius metus, kūrinių susikaupė daugiau kaip du šimtai. Jie išsidėstę plačioje socialinių globos namų teritorijoje ir jų viduje. Ne veltui ši įstaiga neoficialiai įvardijama kaip didžiausia dailės galerija Rokiškio rajone.
„Kūriniai stovi 10 metų ir daugiau – ir jokių įbrėžimų nesimato. Vadinasi, globotiniams jų reikia“, – konstatavo N. Lungienė. Įstaigos gyventojai, anot jos, „ratais eina“ aplinkui kūrėjus, draugiškai bendrauja, pakalbina, pasidomi, padeda: „Begalinis noras būti kartu, žiūrėti, stebėti. Mes, sveikieji, dažnai neturim galimybių stebėti kūrybos procesų, o jie gyvena kūrybinėje, kultūrinėje terpėje. Mato, kaip akmuo tampa skulptūra, pilka siena – vandenyno dugnu ar žydinčiu sodu. Mūsų žmonės yra apdovanoti, nes turi galimybes tai matyti 24 metus.“
Padeda skulptoriui
Likus dienai iki plenero užbaigimo, darbas virė visu smarkumu.
Gerai, kad iš visų kampų gūsiais pūtė smarkus vėjas. Jei ne jis, tai didžiulį, iš Rokiškio rajono laukų atgabentą akmenį šlifuojantis skulptorius Domininkas Čepas paskęstų dulkių debesyje. Su juo pasikalbam tik tuomet, kai išjungia burzgiančius elektrinius prietaisus. Pasak kūrėjo, ką vaizduoti, padiktavo ne tik istorinė plenero tema, bet ir akmens forma. „Man jis pasirodė kaip burė, kaip vėliava. Tai pagarbos įamžinimas tiems, kurie yra šios žemės šeimininkai. Jie sukūrė tai, ką dabar turi Rokiškis – pastatė dvarą, bažnyčią“, – glostydamas akmenį porino menininkas. Per dulkių sluoksnį ryškėjo išraižyta žvakidė – Krošinskių giminės simbolis, galingas Tyzenhauzų jautis, Pšezdzieckių herbas – trys sidabrinės juostos ir lelija. Akmuo stovi pakeliui į koplyčią, ,,žiūrėsis iš visų pusių“, taigi skirtas ir žmogaus dvasiniam atgimimui.
Kol kalbėjomės, šalia skulptoriaus kantriai sukiojosi padėjėjas Andrius, šios įstaigos gyventojas. Čia jis nuolat prisistato, kai tik užverda darbas, – ant paaukštinimo pasilipėjusiam skulptoriui padavinėja įrankius.
Andrius – ne vienintelis, besidomintis tuo, kas čia vyksta. „Visi einantieji pro šalį sveikinasi, domisi, kas čia bus, ką darau, žino mano vardą. Sakau, laikas parodys, kas čia bus“, – šypsosi autorius, kitąmet švęsiantis aštuoniasdešimtmetį.
Ilgiau nebetrukdome skulptoriaus ir Andriaus. Plenero uždarymas jau kitądien, o jiems dar paskutinius akcentus reikia užbaigti ir aplinką apšluoti.
Bagdonas ir Skemų socialinės globos namų direktorius Gintaras Girštautas.
Vyriški darbai, stebėjimas ir įsipareigojimai
Prie koplyčios – triukšminga. Iškilo nenumatytų problemų. Kalvis Saulius Kronis tęsė savo kelerių metų darbą ir dar dviem žibintais ketina papildyti į koplyčią vedančią žibintų alėją. Tačiau paaiškėja, kad jiems įtvirtinti iškastos duobės yra per mažos, tad į jas įstatytus žibintus gali išjudinti vėjas. Vėl reikia darbininkų, transporto, grąžtų.
Artyn koplyčios atrieda automobilis su priekaba. Pečiuiti darbininkai svarsto, kaip lengviau iš jos iškelti sunkią ąžuolinę Šv. Juozapo skulptūrą. Jos autorius, skulptorius Gintaras Varnas patarinėja, nurodinėja. Deja, Šv. Juozapas tarsi peršoka jam skirtą duobę ir metaliniais strypais įsiremia į jos kraštą. Pasigirsta gilus vyrų atodūsis – skulptūros nebepakels. Teks atvaryti traktorių „su kaušu“. Ir žvyrą su cementu reikia atgabenti. Laukiame. Kaitina saulė, glaudžiamės pavėsyje. Kantriai lūkuriuoja ir bent pora dešimčių globos namų gyventojų – vieni laukia, kol galės apšluoti aplinką, kiti – iš smalsumo. Vienas jų, Jonas, gauna plenero ilgamečio kūrybinio vadovo dailininko Arvydo Bagdono įpareigojimą – vietinėje parduotuvėlėje nupirkti keletą porcijų ledų. Prisiminiau – sukdama į šalutinį keliuką, vedantį globos namų link, mačiau Joną su ryškiaspalve liemene. Jis kažko laukė pakelėje, pamojo ranka, kad sustočiau, bet nusivylęs parodė, kad važiuočiau toliau. Pasirodo, laukė atvežamų kūrybinių darbų.
Kas ledus valgo, kas glosto draugu tapusį priglaustą šunį – taip pat šių namų gyventoją. Beje, dalis globotinių neįsivaizduoja gyvenimo be koplyčios – joje patarnauja per Šv. Mišias, gieda, meldžiasi.
Traktorius atvažiuoja. Šv. Juozapas, parištas virvėmis, sklandžiai stoja šalia Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu, taigi ryškėja prakartėlės vaizdas. G. Varnas su kolegomis svarsto, kuo prakartėlę papildys per kitą plenerą. Gal gyvulėliais? Gal Trimis Karaliais?
Joje irgi pilna per plenerus sukurtų darbų.
Skambantis paveikslas
Užtat ramu vėsiame vieno iš pastatų koridoriuje. Dailininkas A. Bagdonas veda prie muzikos kabineto ir tik su jam būdingu įkvėpimu imasi pristatinėti didžiulį sieninės tapybos darbą, kuriame vaizduojami styginiais instrumentais grojantys muzikantai, žydi ryškiaspalvės gėlės, krykštauja kėkštas. „Išgirdus ką nors jautraus, sakoma – suvirpo širdies styga. Todėl ir nutapiau styginius instrumentus. Mušamųjų čia nėra. Tai ne šiaip nutapyta plokštuma, o su virpesiu… Kur tamsesnė spalva, ten žemesnis garsas, kuo aukštesnė nata, tuo šviesesnė spalva. Man taip atrodo… Nesilyginu su Čiurlioniu, bet jis irgi bandė tai perteikti savo sugebėjimais. Čia kiti dalykai, bet viskas sietina su muzikos kabinetu“, – pasakoja dailininkas.
Per paveikslą driekiasi penklinė su natomis ir žodžiais apie Rokiškį. Tai vėlgi ne atsitiktiniai pabraukimai teptuku, o gerai apgalvotas intarpas iš operos „Sofija Tyzenhauzaitė“. Ją sukūrė skulptorius Gediminas Žuklys. O centre – apsikabinusi įsimylėjėlių pora, nes „visa muzika yra meilė, su neapykanta nepagrosi – būsi piktas, niekšingas“. Tiesa, kai kas įžvelgia įsimylėjėlio panašumą į žinomą ir iki šiol mylimą folkloro bei dainuojamosios poezijos dainių Algirdą Svidinską. Aplinkui grojantys – tarsi kapela. Apačioje skleidžiasi „muzikinės gėlės“ su nauju akcentu – „specialiais prabraukimais“, taigi jose galima įžvelgti penklinę arba stygas.
Apie pajautą
Didžiausias A. Bagdono ir jo kūrybos gerbėjas bei patarėjas – globos namų gyventojas Rimantas. Jis ir dabar įsiprašo į diskusiją, pasiūlo perdažyti prie paveikslo esančius turėklus, kurie būtini šioje vietoje, bet nuzulinti rankomis. „Gera mintis“, – dudena dailininkas.
Ką, neskaitant estetinio kūrinių grožio, neįgaliesiems duoda bendravimas su menininkais? „Jiems svarbu pajauta. Jūs neįsivaizduojate, kiek čia ausų buvo pridėta, – A. Bagdonas pamoja į penklinę ir instrumentus. – Kad nenusitrintų, tapybos darbą padengiau matiniu laku. Koridoriuje nemažas judėjimas. Taip ir zuja, kai tapau… Klausinėja, pagiria.“ Jis pamena kuriozišką nutikimą, kuomet iš šioje įstaigoje eksponuojamos parodos nusikabino savo paveikslą ir padovanojo įstaigos direktoriui. Rimantas iškart sukėlė aliarmą, kad kažkas paveikslą… pavogė. „Mat aš jo neinformavau… Kartais tik atrodo, kad jie abejingai praeina, bet iš tikrųjų viską stebi ir fiksuoja. Svarbiausia – kiek sukurta darbų, bet nėra nė vieno, kuris būtų apgadintas, nubrauktas. Va, čia rankomis subraukė turėklus, o kūrinių – niekada“, – tvirtino dailininkas ir gėrėjosi šiais žmonėmis.
Beje, kai meno plenerai trukdavo ne dvi savaites, kaip dabar, o visą mėnesį, įstaigos gyventojai irgi įsijungdavo: jiems būdavo vedamos kūrybinės stovyklos, o darbai pristatomi kartu su profesionalų kūryba.
Projektą iš dalies remia:
