Turi palaikančių
Gruodžio mėnesį sueis aštuoneri metai, kaip Rokiškio rajono neįgaliųjų draugijai vadovauja Algis Veikšys. Jam ir kilo idėja pradėti organizuoti respublikinius neįgaliųjų draugijos sąskrydžius „Pabūkime laimingi“ mūsų rajone.
„Pirmas blynas neprisvilo. Šventės vyko Kalbutiškio kaime (prie Sartų ežero), Iciūnų kaime, Kavoliškyje, dabar – Jūžintuose“, – vardina jų iniciatorius pabrėždamas, kad šią idėją jau nuo pat pradžių palaikė draugijos kolektyvas, prie jų prisideda seniūnijos, bendruomenės. „Vienas pirmininkas be pagalbos ir paramos iš šalies nieko nepadarytų“, – įsitikinęs vadovas. Jis pasidžiaugė, kad tiek pernai vykusį rajoninį sąskrydį, tiek šių metų respublikinę šventę organizuoti vaizdingose Jūžintų apylinkėse pasiūlė Jūžintų seniūnijos seniūnas Vytautas Stakys.
„Nei čia buvo sunku, nei čia ką“
Respublikinio sąskrydžio organizavimas – tai ne vienadienis reikalas, o didžiulė papildoma veikla, atsakomybė. Kodėl vadovas imasi tokių rūpesčių, juk galėtų ramiai sėdėti užsiimdamas gerokai ramesniais darbais?
Į šį klausimą draugijos vadovas atsako ir rimtai, ir su jam būdingu humoru: „Be kasdienių rūpesčių ir vaistų, neįgaliesiems, kaip ir daugeliui žmonių, reikia bendravimo tarpusavyje. Žmogui tai – geriausias vaistas, kurio negali išrašyti jokie daktarai. Dabar (kalbėjomės prieš šventę – aut. past.) keikiu save – kodėl aš, senas, vėl ėmiausi to, juk galėjau ramiai praleisti laiką! Bet iš savo patirties žinau ir garantuoju, kad po sąskrydžio bus taip: kitą rytą atsikelsiu ir sakysiu – nei čia buvo sunku, nei čia ką. Žmonės suvažiavo, pabendravo, padainavo, pašoko!“
Žiūri kaip į pilnateisius, įžvelgia potencialą
A.Veikšį paprašėme palyginti darbo pradžioje ir šiuo metu neįgaliesiems kylančias problemas.
Pasak vadovo, problemų mažėja. Opiausios iš jų susijusios su infrastruktūra: kaip vežimėlyje sėdintis neįgalusis savarankiškai gali patekti į migracijos tarnybą ir pasikeisti asmens dokumentą, pakliūti į Krašto muziejų? Ne visos pėsčiųjų perėjos ir takeliai pritaikyti neįgaliesiems. Prie problemų prisideda ir žemagrindžių autobusų poreikis. „Šios problemos aiškios visame rajone. Jos sprendžiamos, gatvių infrastruktūra gerėja. Matau rajono savivaldybės administracijos geranoriškumą, išklausymą, paaiškinimus. Bendradarbiavimas vyksta, negaliu sakyti, kad kažkas kažko piktybiškai nedaro. Požiūris į mus teigiamas, bet kiekvienas nori, kad reikalai gerėtų greičiau“, – dėstė vadovas.
O kaip keičiasi visuomenės požiūris į neįgaliuosius? „Keičiasi į gerąją pusę. Į žmogų vežimėlyje aplinkiniai nebežiūri kaip į „cirkininką“. Prieš 30 metų taip pasitaikydavo, – su nuoskauda prisiminė A. Veikšys. – Dabar jis priimamas kaip pilnateisis visuomenės narys. Žinoma, galbūt pasitaiko pavienių atvejų, bet globaliu mastu požiūris tikrai gerėja. Tiesą sakant, kai verdu tame katile, tikrai nepastebėjau, kad neįgalusis būtų atstumiamas arba į jį neigiamai žiūrima.“
Silpsta finansavimas, veiklos nugula į projektus
Sąskrydyje svečiavosi Lietuvos neįgaliųjų draugijos vadovas Ignas Mačiukas. Jo pasidomėjome, kiek žmonių vienija ši organizacija, kokios opiausios problemos.
Lietuvos neįgaliųjų draugija vienija 65 organizacijas – miestų ir rajonų neįgaliųjų draugijas. Anksčiau būdavo priskaičiuojama beveik 40 tūkst. narių, bet, prasidėjus pertvarkoms, kai kurių veiklų akreditacijos leidžia paslaugas teikti tik tam tikram kiekiui žmonių. Tikrovėje atsitiko taip, kad iš tiesų vienoje draugijoje narių gali būti keletas šimtų, bet akredituotas paslaugas gauna tik kelios dešimtys. Taigi dėl šios priežasties sunku suskaičiuoti, kiek tiksliai narių yra visoje Lietuvoje.
Vadovo žodžiais, valstybė susiaurino draugijos veiklą, todėl silpsta ir finansavimas, veiklos nugula į projektus. „Tie žmonės neišsibėgiojo, jie priklauso draugijoms. Džiaugiamės, kad neįgalieji dar laikosi.“ Įrodydamas, kad bendravimas ir tarpusavio palaikymas labai svarbus, I. Mačiukas pasirėmė tokiu pavyzdžiu: „Iš valstybės biudžeto yra skiriama lėšų religinėms bendruomenėms. Kokios paslaugos ten teikiamos? Jas prilyginčiau psichologinėms. Mums irgi taip pat.“
Dvi skirtingos problemos…
Paklausėme, ar yra tik didmiesčiams ir tik regionams būdingų problemų. Pasirodo, didmiesčiuose keblu rasti patalpų. Tai lemia didelė konkurencija. Be to, neįgalieji dar išsiskaido – susiburia pagal ligų pobūdį. Todėl, pavyzdžiui, atsiranda artrito arba išsėtinės sklerozės klubai. Tai sukelia problemų gaunant patalpas didmiesčiuose: „Tie žmonės visi turi fizinę negalią, juos visus vienija mūsų draugija, tačiau jie nori būti atskirai. Tada ieško patalpų. Jų neužtenka, tad gyvena ankštai.“
Rajonuose patalpų nestinga, tačiau žmonės kenčia dėl prasto susisiekimo. Mieste lengviau keliauti, tam dažniau pritaikytas ir viešasis transportas.
…ir viena bendra
Prie problemų I. Mačiukas priskiria ir jaunimo požiūrį į draugijas. Ji bendra tiek didmiesčiams, tiek regionams. Jauni neįgalūs žmonės bando mokytis, kadangi pasikeitė komunikacijos priemonės, sustiprėjo integracija į visuomenę. Jie gerai mokosi, „nestudentauja“. Norėdami įsidarbinti, šie žmonės mieliau ieško nišų internete, o ne kreipiasi pagalbos į draugijas. „Žinoma, mūsų organizacija taip pat padeda jiems ieškotis veiklos, darbo vietų, tačiau jaunimas nebesuinteresuotas gyvai dalyvauti veikloje. Jų nedomina veikla, kurioje dalyvauja vyresnio amžiaus neįgalieji, todėl mūsų organizacija po truputį sensta“, – apgailestavo I. Mačiukas.
Visgi ne visiems, baigusiems mokslus, pasiseka įsitvirtinti rinkoje, nes gaji nuostata, jog atlyginimas už darbą turi siekti 1 – 1,5 tūkst. eurų. Būtent tokia nuostata pakišo koją projektui, kurį siekta įgyvendinti viename didmiestyje. Pagal jį, svajota įkurti projektus rašančią jaunimo grupę. Jaunuoliai būtų įdarbinti, tačiau jie pradėjo nuo klausimo, ar užsidirbs po tą 1 – 1,5 tūkst. „Niekas veltui nedalija pinigų, juos reikia užsidirbti, reikia pakovoti už darbo vietą“, – vieną iš gyvenimo tiesų priminė pašnekovas.
Labiausiai gelbsti entuziazmas
Kalbėdamas apie bendras neįgaliųjų draugijos šventes, susibūrimus, vadovas netryško optimizmu: „Mūsų džiaugsmai – dainos ir sportas. Tačiau respublikos mastu ir tai blėsta.“ Priežastis – mažėjantis finansavimas iš valstybės biudžeto. 1,2 proc. pajamų mokesčio irgi sunku gauti, nes juos dirbantieji paprastai skiria savo darbovietei ir pan. Ansamblių, kitų meno kolektyvų vadovai tegauna menką atlygį ir dirba vedini entuziazmo.
Anksčiau LND organizuodavo Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynes. Šįmet jos turėjo būti penkioliktosios. Bet, pasak I. Mačiuko, kažkodėl sporto fondas neskyrė lėšų, nebuvo ir kvietimo tokiam projektui. Žaidynės sutraukdavo žmones nuo pat 2008 m., bet šįmet neįgalieji liko užmaršty.
Prieš trejus metus kilęs sumanymas rengti neįgaliųjų „Dainų šventes“ irgi liko neįgyvendintas, nes parašytus projektus kultūros institucijos atmetė. „Todėl džiaugiamės, kad savivaldybės arba verslininkai remia tokius renginius, kaip „Pabūkim laimingi“. Draugija negali paremti, kadangi riboja projektai. Panašūs renginiai vyksta Garliavoje (Kauno raj.), netrukus vyks Raseiniuose. Jie populiarūs. Tarkime į Garliavą suvažiavo 11, pernai į Raseinius susirinko net 30 meno kolektyvų. Tokie festivaliai labai smagūs, nes saviveiklininkai mėgsta vieni kitus pamatyti ir išgirsti, jiems reikia koncertų ir pasirodymų, gimsta poreikis tobulėti, pasisemti naujienų. Gyvai susitikę draugijų pirmininkai susipažįsta su kolegomis, pasidalija rūpesčiais. Taigi praradus galimybę surengti Dainų šventę, belieka susibūrimai įvairiose Lietuvos vietose. Tai irgi pasiteisina, nes smagu pamatyti kitą kraštą“, – sakė I. Mačiukas.
Minėti susibūrimai vyksta vietinių draugijų iniciatyva, o aukštesnio meistriškumo meno kolektyvams organizuojamas LND mėgėjų meno kolektyvų konkursas „Vilties paukštė“. Jo turai rengiami regionuose, į finalą pakliūva geriausieji.
Gerai tai, kad LND pavyksta organizuoti tris stovyklas (sporto, kūrybinių dirbtuvių ir literatų) Šventojoje, kur veikia reabilitacijos centras.
Sutarė dėl kitų metų
Į sceną kopė neįgaliųjų draugijos vokaliniai ansambliai „Laukuva“ (Rokiškio r.), „Gija“ (Grigiškės), „Gegužinė“ (Kupiškio r.), „Vaivorykštė“ (Vilniaus r.), „Svajonė“ (Kaišiadorių r.), „Ievaras“ (Vievis), Prienų rajono asmenų su negalia draugijos vokalinis ansamblis „Nemunaičiai“, Kėdainių rajono dainuojamosios poezijos literatų būrelis „Likimo palėpė“, Utenos neįgaliųjų draugijos instrumentinis ansamblis „Vyturiai“. Puošnius rankdarbius parodyti ir įsigyti atvežė auksarankiai iš Kaišiadorių, Vievio (Elektrėnų r.), Visagino, Jonavos, Trakų, Grigiškių (Vilniaus r.), Kupiškio, Rokiškio. Laibgalių kaimo (Jūžintų sen.) šeimininkės vaišino kiaušiniene, o jūžintiškiai – šiupiniene ir alučiu. Šventės globėjas – Rokiškio rajono meras Ramūnas Godeliauskas.
Rokiškio rajono neįgaliųjų draugijos vadovas A. Veikšys sukirto rankomis su Jūžintų seniūnu V. Stakiu, jog kitais metais šventė vyks taip pat šioje seniūnijoje.
Projektą iš dalies remia:
