Nuoširdžiai pasidžiaugta
Iš pradžių supratau viską: „Mielos viešnios ir svečiai, brangūs kraštiečiai. Smagu matyt vienoj vietoj tiek daug pažįstamų žmonių, net vardus beveik visų žinau. Šiandien sėdžiu ant svečio kėdės, tačiau norėčiau būti savu tarp savų. Žinokit, šitam krašti nuo senų laikų gyvena labai geri žmonės. Sakysiu daugybę būdvardžių: aukštaitiškai jautrūs, dėmesingi, darbštūs, protingi, vaišingi, įdomūs, kūrybingi, nuoširdūs, elegantiški, subtilūs, žaismingi, išradingi, smalsūs ir nepaprastai geranoriški… Kai žmonės geri, tai gražiai ir kalba. O grožis atsikleidžia, kai kalbama kiteip negu visur“ – susirinkusiuosius pasveikino D. Smalinskas
Ku anys supras?
„Dviejų mėnesių programos pavadinimas „Anys kalbes žodžiais“. O aš šiandien klausiu: „Ku anys supras? – šypsojosi D. Smalinskas. Ir perspėjo: – Nesakykit atvažiavau Rakiškin, tik – Rokiškin. Bet čia gyvena rakiškėnai. O jie, jeigu tik gali sakyt kiteip, tai ir saka. O man taip gražus tas kitoniškumas, taip smagiai skamba: šąla, kęsti, tęsia žąsis yra kaip šųla, kįst, tįsia, žųsis.
Ką reiškia lala?
Patys rokiškėnai juokėsi iš D. Smalinsko pateiktų pavyzdžių. Jis kalbėjo: „Skiemenų le, lė nėra: ledas, lesa, saulė, varlė, lėlė čia sakoma ladas, lasa, saula, varla, lala. Sutikite, baisiai gražu! Mergaitė ir berniukas. Taip sako nebent lietuvių kalbos mokytojai. Čia yra mergiote ir berniokas. Atitinkamai vadinami vaikai pagal tėvų pavardes: Smalinskiokas ar Mažeikiokas. Įdomiausia vieta: ne avietė, kiaulė, serbentas, atostogos, o avetys, kiaulis, sarbinta ir atostagai.“ Ir tikrai: nesutampa nei giminės, nei vienaskaita su daugiskaita.
Kaip su prielinksniu „pas“?
Anot D. Smalinsko, prielinksnis „pas“ sakomas dviem skirtingais atvejais: šindei važiuoju unt mamų, vakari būsiu par mamų. „Pati įdomiausia vieta yra priešdėlio „pa“ vartojimas: padidelis, pabaltas, papilkas, pašaltas. Baisiai gražu!“ – šypsojosi jis.
Ar suprasta?
Iš Obelių kilęs, jau daug metų Vilniuje gyvenantis D. Smalinskas paskaitė tekstą ne iš Rokiškio kilusiesiems patikrinti: „Atamenu kaip šindei, kad anundei par Abelių ažerą ladų ašiai ajau unt Untanų paimt liesvų. Unt panuovalią pre aglas ir gurbą stavėja ažys. Neraikia, bet nigdi nemislijau, kad anas man lais pasimt žųsį, narakiai pažiurėjau, ana pareja mana kuošikan, a ašiai par atšlaimų nuvejau unt kitų kaimynų gert arbotas, – ir pridūrė: – Va, kaip gražiai ir įdomiai skamba!“
„Galėsma pakalbėt tarmiškai“
Svečia, bet savas tarp savų priminė, jog „ape viskų galėsma pakalbėt tarmiškai su Rimvydu Pupeliu Abelių gimnazijai vasaria 12 dienu.“ Ir jau rimtai pridūrė: „Tegul skamba mūsų žodžiai per šventes ir kasdienybėje, mokyklose ir bibliotekose, pasakojimuose ir poezijos posmuose, didinguose Rokiškio, Salų, Gačionių, Antanašės, Ilzenbergo, Kraštų dvaruose, aukštai virš Panemunio angelo, Laisvės kovų istorijos muziejuje, prie Ramintos šaltinio Obeliuose, Pauliaus Širvio tėviškėje, Južintuose ir Pandėly, Juodupėje ir Aleksandravėlėje, Onuškyje… Rytais, kai atvertos Rokiškio namų langinės maliavotos ir kai saulė dovanoja paskutinius vakaro spindulius. Tegul mūsų žodžiai skamba šiandien ir visados!“
Rita BRIEDIENĖ
