Kūrybiniai klaidžiojimai
Vytautas Šemelis, „Gimtajam…“ pasakodamas apie Duokiškio šventę, nuklydo į savo gimtuosius Siesikus Ukmergės rajone ir taip įdomiai pasakojo apie vaikystės žvejybą, lazdyno meškeres, aukštai kabintas žemyn smaigaliu, prie kurio parištas svarmuo padėdavo meškerkočiui džiūti tiesiam, jog vos nepasiklydau staiga kilusiame sumanyme rašyti apie jo vaikystės takus. „Neturėjom valties. Brisdavau į Siesiko ežerą brydėmis tarp meldų ir mirkdavau ištisas valandas. Brydės turėjo ir savo pavadinimus: pirmas gojelis, antras gojelis, Arklio girdykla, Velnio sala“, – pasakojo V. Šemelis. Beje, net skelbime apie Duokiškio renginį buvo eilutė: „Vytauto Šemelio kūrybiniai klaidžiojimai“.
Kūrybos džiaugsmo diena
Kaip sakė kultūros specialistė Giedrė Dagienė, šventei buvo parengta bendruomenės moterų rankdarbių paroda. Joje – Dalios Barzdonienės mezginiai, Danutės Vigėlienės iš vilnos velti papuošalai bei tapybos darbai, Mirandos Navickienės nėriniai ir odiniai papuošalai, Danguolės Žvirblienės gaminti muilai ir hidrolatai, Renatos Jasiūnienės nertos rankinės ir mezginiai, Daivos Žilienės tapybos darbai, Jolantos Bikauskienės deimantinės dėlionės, Daivos Balaišienės mezginiai, kūrybiniai darbai. „Kiekviena parodos dalyvė papasakojo apie savo kūrybinius ieškojimus. Kūryba savo kasdienybę praskaidrinančios moterys negailėjo patarimų ir padrąsinimų imtis veiklos, kuri teikia džiaugsmą, ramina, lavina. Dalyvavome Vytauto Šemelio edukacijoje: žaidėme senovinius žaidimus, taškavome ant akmenėlių, gaminome amuletą nuo raganų. Kūrybos džiaugsmo dieną užbaigėme naminio sūrio, pyragų, kmynų arbatos degustacija“, – pasakojo G. Dagienė.
Jo eiles skaitė ir kiti
Anot renginio organizatorės, V. Šemelio kūrybiniai klaidžiojimai buvo renginio ašis: lig šiol pažinotas tautodailininkas, akmenskaldys, vyndarys ir dar daug kas iš tiesų nustebino. „Jo kūrybos ne tik klausėme, bet skaitėme ją ir mes, renginio dalyviai.“
Kaip „Gimtajam…“ sakė V. Šemelis, poezija į jo gyvenimą atėjo netikėtai jam pačiam, prieš Naujuosius… Jis ją vadina proza eilėraščiais. Užklupusią depresiją jis ėmė vaizduoti eilėmis. Jos padėjo suprasti savijautą, santykį su kitais ir pačiu savimi.
Nesigailėk net tų sprendimų,
Dėl kurių skaudėjo labiausiai,
Bijok pasilikti visiškai vienas
Tarp keturių tuščių kampų,
Kai nebus artimo žmogaus šalia,
Kad paklaustum, kaip gyveni, mieloji?
Ranką atsargiai paglostytum,
Kad pajustum jos kvepalų kvapą,
Tyliai pakuždėtum į ausį:
Kaip tu gerai atrodai,
Aš toks laimingas šiandien,
Man labai, labai gera su tavim,
Arba tiesiog pasėdėtum šalia tyliai,
Norėčiau, kad tai nesibaigtų amžinai,
Net kai nebus su kuo vyno taure susidaužti,
Kambaryje dar liks tavo veidrodis,
Dzin, būk sveika, ir iki dugno.
(2026 01 16)
Kaip išgelbėti klumpes?
V. Šemelis mano, jog droždamas klumpes prarado trejus metus savo gyvenimo. 2017 m. „Kuc kuc Kamajuos!“ šventėje matėme daugybę jo drožtų klumpių – bene 100 porų. Tada dar atrodė, kad gal ir pavyks atgaivinti senojo apavo gamybos tradiciją, bet klumpių nešiotojų neatsirado. Vytautas sakė, jog net turįs mintį sukrauti klumpių laužą ir pakviesti tautiečius pasišildyti prie jo. „Tik vietą baisiai užima – tiek iš jų“, – sakė Vytautas. Kaip išgelbėti jo klumpes – galva neišneša. Meistro teigimu, Lietuvos ansambliai olandiškomis klumpėmis šoka: dar virtinama, kad Lietuvoje nebėra klumpdirbių.
Ir medinių žaislų, sakė, niekas nebeperka. Dar į muges važiuodavo, bandydavo jais prekiauti. Bet, anot Vytauto, ko bevažiuoti, jei neperka?!
Dėl pomėgių įvairovės
Vytautas sakė, savo knygų tikrai nedegins. Nebe kiek egzempliorių ir likę. Knyga „Šimtas didžiausių Utenos krašto žuvų“ buvo išpirkta beregint. Kitą jo ir bendraautoriaus knygą „Žūklė Utenos krašto ežeruose“ irgi kažin ar begautum.
Knygos-vadovėliai „Nusidrožk klumpes pats“ ir „Akmenskaldystė: paprasta ir lengva“ tapo chrestomatiniais leidiniais.
Vytautas bandė vardinti fotografijų parodas: „Rūkytais unguriais kvepianti Norvegija“, „Švedijoje lydekoms gyventi gera“, „Akmenimis grįsta Suomija“, „Žirgai“, „Po Strasbūro platanais“…
„Dėl pomėgių įvairovės esu nelaimingas“, – prisipažino V. Šemelis.
Pats amuletų nenešioja
Į Duokiškį jis atvežė ir amuletus nuo raganų. Tai skritinukai iš nuplautų, nušveistų gyvūnų, gyvulių ar net vištų kaulų. Ant kaklo nešioti gal ir nelabai norėtųsi, bet namuose pasikabinti, sako, verta apsauga. Kiaulės žandikaulis su nugludintais dantukais – dalykas rimtas, įdomus. Arba skritinukai iš stirnos kanopos, vištos šlaunelės. Meistras pats tokių amuletų nenešioja, bet jų, padarytų, namuose turi nemažai.
Išvažiavo V. Šemelis iš Duokiškio geriausios nuotaikos. Planus jis jau dėlioja į muzikos ir poezijos šventę Toliūnuose, prie Siesikų ežero. Čia pat – tėviškė, vaikystės takai.
Rita BRIEDIENĖ
