Knygos autorius papasakojo, jog knyga parašyta Nepriklausomybės Akto signatarų klubo užsakymu. Iš vienos pusės, rašyti ją nebuvo sunku, nes abu signatarai vienas kitą labai artimai pažinojo. Iš kitos pusės, darbo buvo nemažai, nes Kazimieras Uoka buvo labai aktyvus ir atkurti tai, ką jis iš tiesų darė, nebuvo taip jau paprasta – teko perversti daugybę to meto spaudos, dokumentų, paties Kazimiero Uokos rašytų prisiminimų, rašant knygą buvo rasti net ankstyvosios jaunystės Kazimiero Uokos dokumentai bei dienoraščiai, leidę iš arčiau pažvelgti į ankstyvąjį jo veiklos etapą. Gintaras Songaila teigė, jog rašant knygą pavyko ne tik atkurti draugo gyvenimą ir veiklą, bet ir įvykdyti kitą uždavinį – apginti jį nuo neigiamų vertinimų, puolimų, menkinimo, kurių jis nemažai susilaukė gyvas būdamas. Pasak G. Songailos, labai anksti ir labai tiksliai K. Uoka nusistatė savo idealus, kurių laikėsi visą gyvenimą: darbininkas – filosofas – poetas.
Kazimieras Uoka (1951–2016), Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras, rokiškėnams buvo gerai pažįstamas ne tik todėl, kad į Lietuvos Aukščiausiąją tarybą – Atkuriamąjį Seimą buvo išrinktas Rokiškyje. Ir iki 1990 metų rinkimų, ir po jo jis buvo pažįstamas kaip vienas Darbininkų sąjungos, Sąjūdžio kūrėjų, be kurio dalyvavimo nevyko praktiškai nė vienas rimtesnis politikos ar visuomenės įvykis 1986–2000 ir vėlesniais metais. Todėl Leonas Jankauskas, buvęs K. Uokos kaip AT-Atkuriamojo Seimo nario padėjėju, o šįkart moderavęs antrąją knygos pristatymo dalį, pasistengė sukviesti į pristatymą kuo platesnį K. Uoką pažinojusių ir bendravusių ratą ir suteikti jiems žodį. Ir pats L. Jankauskas, ir Vytautas Abarius prisiminė, kaip Rokiškyje buvo kuriama Darbininkų sąjunga.
K. Uokos kandidatūra 1990 metų rinkimuose į Aukščiausiąją tarybą, pasak L. Jankausko, iškilo kaip kompromisinė, kai visos vietinės kandidatūros buvo atmestos arba kandidatai patys atsisakė.
Net tapęs Atkuriamojo Seimo nariu, o kiek vėliau ir pirmuoju Lietuvos Valstybės kontrolieriumi K. Uoka nepamiršo Rokiškio. Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė prisiminė, kaip jis asmeniškai dalyvavo reiduose, kuriais buvo siekiama išsiaiškinti „pilstuko“ platintojus, kai valstybinės institucijos nereagavo į gyventojų skundus.
Algis Kaziulėnas, buvęs K. Uokos kolega ne tik Seime, bet ir frakcijoje, bei Vytautas Saulis, dirbęs Seime kartu su K. Uoka 1992–1996 metais, papasakojo savo įspūdžius iš darbo su K. Uoka.
V. Saulis: Noriu pasakyti, kad mes iš tikrųjų niekada nesiginčijom, niekada vienas kitam nepriekaištavom, neieškojom kažkokių juodų dėmių ar kabliukų. (…) Kažkaip suradom bendrą kalbą nuo pirmųjų darbo Seime dienų ir labai dažnai Kazimieras ateidavo pas mane Seime (…) Mes ne abstrakčiai bendravom spręsdami rajono klausimus, tikrai niekada nesikoliojom. Dar rinkimų kampanijoje sutarėm dalyvauti bendruose susitikimuose su žmonėmis, ir didesniuose kolektyvuose, tokiuose kaip Mašinų gamykla, Sūrių gamykla susirinkdavo tikrai daug žmonių, ten prasidėdavo K. Uokos ir Egidijaus Klumbio ginčai. Aš sėdžiu ramus kaip belgas, atsistodavau – reikia kažką pasakyt. „Ai, sėdėk, mes jau tave pažįstam, viskas aišku“. Reikia tik padėkoti Kazimierui Uokai, kuris buvo vienas iš LSDP atkūrimo iniciatorių.“
Buvo tądien daug linksmų prisiminimų ir juoko, buvo anų laikų revoliucinės romantikos, nes knygos pristatymas virto jaukiu anuometinių sąjūdiečių susibūrimu.
