„Širvynei“, atrodo, reklamos ir nebereikia, nors jos ir netrūksta. Sutikau šioje poezijos ir muzikos šventėje tokių, kurie atvyksta dvyliktą kartą. Ir tokių buvo ne vienas.
Ko jie čia vyksta ne itin patogiu keliuku, nerasdami, kur pasistatyti mašinas ar atsisėsti, susipurvindami apavą permirkusioje nuo lietaus poeto gimtojo kiemo pievoje? Tik paklausyti Širvio tekstų ir dainų pagal jas. Daugiau nieko turbūt ir nereikia, nors būna ir daugiau.
Šiemetinėje šventėje, suvienijusioje Paulių Širvį ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, dalyvavo nė vienos šventės nepraleidžianti Aleksandravėlės kaimo kapela „Pilenė“ (vadovė Jurgita Raugienė), Vilniaus Mokytojų namų romansų ansamblis „Juodoji rožė“ (vadovė Irena Belickienė) su skaitovu Juozu Šalkausku, bardai Kęstutis Bastys ir Rimas Liorančas (abu taip pat ne pirmą ir ne paskutinį kartą), Laima Žilytė, Gitana ir Giedrius Morkiai, Visagino KC liaudiškos muzikos kapela „Linksmuolė“ ir moterų vokalinis ansamblis „Cordis“ (abiejų vadovas Tomas Kochanka), grupė „Plieninės varlės“ (Julijus ir Povilas Girdeniai), poetai ir skaitovai. Kaip visada buvo ne tik daug poezijos ir muzikos, bet ir tradicinė „Širvynės“ žuvienė, košė, arbata, paveikslo tapymas, vainiko pynimas, takelio į poeto gimtinę grindimas, daug gražių žmonių, giedros nuotaikos ir (kas šiaip jau šiai šventei reta) stebėtinai giedras dangus, nors dar išvakarėse jį gerokai pamirkė ūžtelėjusi liūtis.
Net nereikia klausti, ar kitais metais „Širvynė“ bus. Be abejo, bus. Ir vėl rinksis išsiilgę paprasto Pauliaus Širvio lyrizmo ir romantikos.
