Vainikas
Viena iš šio laikotarpio tradicijų – advento vainikas. Jis turi būti apskritimo formos, nes apskritimas simbolizuoja amžinumą bei vienybę ir tai geriausiai išreiškia Kristaus paslaptį. Vainikas, kaip ir žiedas, yra ištikimybės ženklas, Dievo ištikimybės pažadams ženklas. Dėl šių reikšmių advento vainikas negali būti kitokios formos.
Kartu vainikas yra karaliavimo bei pergalės ženklas, todėl jis skelbia, kad Kūdikėlis, kurio laukiame, yra karalius, savo šviesa nugalintis tamsą.
Advento vainikas daromas iš visada žaliuojančių augalų – eglės, pušies, o tai simbolizuoja viltį ir nesibaigiantį amžinąjį gyvenimą. Žalios šakos taip pat primena iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, kur jį žmonės pasitiko su žaliuojančiomis šakomis rankose kaip Karalių ir Išgany¬toją.
Į advento vainiką įstatomos žvakės taip pat turi savo simboliką. Jos – keturios, reiškiančios keturias advento savaites, o uždegamos viena po kitos reiškia Jėzaus gimimo artėjimą, augančią šviesos pergalę prieš tamsą. Žvakės yra dviejų spalvų: trys violetinės ir viena rožinė. Violetinė išreiškia atgailą ir grįžimą pas Viešpatį, rožinė – džiaugsmą dėl tuoj gimsian¬čio Jėzaus. Dėl to rožinė žvakė uždegama trečiąjį advento sekmadienį, skir¬tą džiaugsmui. Pirmoji žvakė vadinama Pranašo arba Vilties žvake, antroji – Betliejaus arba visiems skirto Išganymo, trečioji – Piemenų arba Džiaugsmo, Ketvirtoji – Angelų arba Meilės.
Kalendorius
Kita advento tradicija, išpopuliarėjusi XIX–XX a. sandūroje, – advento kalendorius skaičiuoti likusias dienas iki Kalėdų. Kiekvienai dienai skirtas atskiras langelis ar dėžutė. Jame paslepiama dovanėlė, užrašoma prasminga mintis, citata iš Biblijos ar geras darbas, kurį gali atlikti savo artimajam ar kt. Kalendorius gali padėti prasmingai laukti Kalėdų, kai kiekviena diena atneša kažkokią staigmeną ir padeda augti dvasiškai.
Labai populiarūs rankų darbo advento kalendoriai, kuriuos galima pasigaminti patiems namuose iš popieriaus, medžiagų, kartono, dėžučių ir t. t. Advento kalendorius gali būti sukabintas kaip girlianda, sudėtas į eglutės, namelio ar paprasčiausio keturkampio arba trikampio formą.
Senosios tradicijos
Į Lietuvą adventas atėjo kartu su krikščionybe, nors neabejojama, kad kai kurios jo tradicijos yra susijusios ir su senąja baltiškąja kultūra.
Pasak Rokiškio krašto muziejaus archyvarės-bibliotekininkės Vilės Sarulienės, baltiškoje kultūroje visos tradicijos ir papročiai būdavo susiję su gyvenamąja aplinka, su gamta, jos ciklais.
Kaip pastebi V. Sarulienė, anksčiau, kai nebuvo kalendoriaus, advento laiką nustatydavo pagal žvaigždes – Sietyno padėtį. „Kai jis vakarais pradėdavo tekėti rytuose, žmonės žinodavo, kad prasideda adventas. Tai tamsusis metas, kai saulės labai nedaug, todėl tikėta, kad ją kažkas pagrobė, kad ją įkalino ir ją reikia išvaduoti, todėl buvo daug draudimų, kad tik nesukriktų visa pasaulio tvarka. Baltiškoji kultūra buvo glaudžiai susijusi su agrarine kultūra, todėl žmonėms labai svarbu buvo, kad ir su gyvuliais sektųsi, ir javai, visos kitos kultūros gerai užderėtų, nes tai nešdavo šeimai gerovę“, – pasakoja V. Sarulienė.
Šis tamsusis metas – vėlių metas, todėl senoliai joms netrukdydavo jokiais pokšėjimais, triukšmingais darbais. Stengdavosi gyventi labai ramiai ir rimtai. Jeigu būdavo supykę ar susipykdavo, stengdavosi kuo greičiau susitaikyti, atleisti, kad, sugrįžus saulei ir prasidėjus naujam metų ratui, galėtų jį pradėti švarūs ir teisūs. „Todėl šiuo laiku pagausėja įvairių draudimų, apribojančių ne tik ūkinę žmogaus veiklą, bet ir dvasinį gyvenimą, padaugėja tikėjimų ir burtų. Laikomasi rimties, atsisakoma linksmų pramogų, kad nebūtų sudrumstas gamtos ritmas, kad nebūtų sutrukdyta grįžti saulei, šviesai“, – pastebi V. Sarulienė.
Draudimai
Kaip sako V. Sarulienė, šiuo laikotarpiu nebūdavo galima kirsti miško, kad nepakenktume gamtai, nes pakenkę jai pakenksime ir sau. „Tų, kurie draudimo nepaisydavę ir važiuodavę kirsti malkų, krosnys, pakūrentos tokiomis malkomis, išpoškėdavusios. Ir staugdavusios kūrenamos. Negalima buvo kirsti medžių būstui statyti, nes iš tokių rąstų pastatytoje troboje pradėtų girgždėti, vaidentis. Žmonės buvo labai priklausomi nuo gamtos, todėl paisydavo visų draudimų, bijojo“, – pasakoja specialistė.
Manyta, kad ir karsto advento lentomis daryti nevalia: tokias lentas gali kitą rytą rasti po kapines išmėtytas, o patį numirėlį – šalia kapo gulintį. Be to, šiuo metu medžių negalima kirsti ir dėl to, kad ateinančią vasarą miškas blogai augsiąs, medžiai būsią gumbuoti.
Advento laiku drausta dirbti kai kuriuos darbus, kaip jau minėta, veikiausia todėl, kad nesutriktų natūralus gamtos ciklas, saulės grįžimas. Nepildavo pagalvių, tikėdami, kad varnos žąsyčius ir kitus naminius paukščius išnešiosiančios, nekirpdavo avių, nes kito kirpimo vilnos būsiančios kietos ir šiurkščios, be to, dobilai augsią reti. Draudimas kirpti avis sietinas ir su senu lietuvių tikėjimu, kad po mirties žmogaus vėlė gyvena gyvuliukuose ir žvėreliuose, taigi nevalia jų skriausti, juk adventas – taikus metas.
Vakarojimai
Tradicinėje lietuvių kultūroje advento vakarai būdavę kaimo žmonių pabuvimai kartu, dirbant kokius neskubius, o ir nesunkius darbus: verpiant, plunksnas plėšant, pakinktus taisant, virves vijant. „Tik ketvirtadienį šiukštu buvo verpti, nes tai – Perkūno diena. Antraip vasarą Perkūnas tai atsiminsiąs“, – sako V. Sarulienė.
Ekspedicijose po Rokiškio kraštą surinktoje medžiagoje irgi minimi tokie vakarojimai. Štai Obelių krašte advento vakarais visi žmonės susieidavo bendrai dirbti. Vaikai eidavo kaimynų kviesti, sakydami, kad „šiandien pas mus vakarosime“. Tos trobos šeimininkė iškepdavo kugelio, duonos, išvirdavo šustinio. Susirinkę pindavo vyžas, dirbdavo kitus darbus. „Tačiau Rokiškio krašte advento tradicijos nebuvo gilios, kitaip nei pas dzūkus“, – pastebi V. Sarulienė.
Dzūkams papročiai leisdavo ir padainuoti, čia išliko labai senoviškų advento dainų. Dzūkai, susirinkę vakaroti, eidavo ratelius, dainuodavo liaudies dainas. Advento dainas nuo kalėdinių galima atskirti iš šūksnių arba specifinių priedainių: aleliuma, leliumoj. Advento metu buvo labai populiaru žaisti įvairius žaidimus. Populiariausi – „Akla višta“, „Žiedo dalijimas“, „Voverėlė“.
„Vis dėlto pasilinksminimai buvo santūrūs, ir piršlybos būdavo draudžiamos, tiesa, jaunieji tuose susiėjimuose atsargiai žvalgydavosi sau poros, bet piršliauti pradėdavo tik po Kalėdų, po Trijų karalių“, – sako V. Sarulienė.
Burtai
Kaip pastebi V. Sarulienė, ištekėti merginos anksčiau labai norėdavo, iš netekėjusių šaipydavosi, todėl per adventą prasidėdavo vestuviniai burtai, užkalbėjimai.
„Pirmasis advento vakaras – šv. Andrejus. Tą vakarą merginos, norėjusios ištekėti, pasiimdavo saują kanapių ir, eidamos atbulai tris kartus aplink šulinį, sakydavo: „Andrejau, Andrejau, kanapes sėju, atsiųsk pagalbininką joms nurauti.“ Šiame veiksme užkoduotos senos prasmės. Jeigu linai buvo moterų darbas, tai kanapių auginimas – vyriškas. Todėl burtams ir naudotos kanapės, tikint, kad ateis jų tvarkytojas, šeimininkas. O eiti atbulomis – kreiptis į anapus, į šv. Andrejų, kad atsiųstų tą kanapių šeimininką, jaunikį. Manyta, kad tris kartus atbulomis apėjus šulinį ir į jį pažiūrėjus galima susapnuoti savo išrinktąjį“, – apie senųjų burtų prasmę pasakoja V. Sarulienė.
Orų spėjimai
Ir kitos advento dienos turėjo senąją prasmę. Pasak V. Sarulienės, gruodžio 4-oji – šv. Barbora, anksčiau buvo ir Avelių diena. „Tą dieną šukuodavo aveles, nes jos agrarinėje kultūroje irgi reiškė šeimos gerovę, todėl tądien joms rodydavo ypatingą dėmesį. Gruodžio 6-oji – šv. Mikalojus, o anksčiau ir Arklių diena. Tą dieną jiems nešdavo daug avižų, sočiai pamaitindavo, nes arklys buvo pagrindinė darbo jėga. Gruodžio 13-oji – šv. Liucija – Šviesos diena. Nuo šios dienos žmonės stebėjo, kokie bus kitų metų orai. Kokia gruodžio 13-oji – toks bus sausis, kokia gruodžio 14-oji – toks vasaris, ir taip toliau iki pat Kūčių“, – apie senąsias tradicijas pasakoja V. Sarulienė.
Įpusėjus adventui, žmonės pradėdavo ruoštis Kūčioms, Kalėdoms. Kas dar buvo nebaigę atsiskaityti su kitais už įvairius darbus, per adventą būtinai atiduodavo visas skolas.
Turgūs
Advento metą paįvairindavo prieššventiniai turgūs. Įdomių ir smagių jų pavadinimų būta šiaurinėje Lietuvos dalyje, taigi ir Rokiškio krašte: šeškaturgis, skaistaturgis, saldaturgis. Jie vykdavo kas savaitę, pradedant pirmuoju advento šeštadieniu. Pirmajame, šeškaturgyje, prekiauta šiltais drabužiais, kailinukais, mezginiais: pirštinėmis ir šalikais. Skaistaturgis – dovanų mugė. Bernas savo išrinktajai jame pirkdavo skarelę, karolius, kaspinus. Sau – kepurę, žiebtuvėlį, lenktinį peiliuką. Paskutinysis turgus prieš didžiąsias šventes – saldaturgii. Ten buvo įmanoma rasti visa, ko prireiks šventiniam stalui: medaus, spanguolių, aguonų, džiovintų grybų, gabalinio cukraus.
Pernai Rokiškyje, pasak V. Sarulienės, advento metu buvo rengiami visų trijų rūšių turgūs. „Į pirmąjį, šeškaturgį, kvietėmės tuos, kurie prekiauja veltiniais, kitokiais šiltais gaminiais, drožėjus. Į antrąjį, skaistaturgį, šaukti tie, kas gamina keramikos dirbinius, dovanėles, rankdarbius ir kt., liejome žvakes šv. Liucijai. Į trečiąjį, saldaturgį, raginamo atvykti visus, kas galėjo pasiūlyti saldumynų: meduoliukų, medaus, įvairių saldžių kepinių. Kartu rengėme edukacijas, susijusias su senais papročiais“, – sako V. Sarulienė.
Šiais metais Rokiškyje vyks skaistaturgis. Į jį rokiškėnai kviečiami gruodžio 16 d. 10–16 val. dvaro senojoje kalvėje.
Projektą iš dalies remia
