Kuris tikrasis?
Pasirodo, kadaise šioje vietoje testovėjo viena sodyba, vadinama Petriškio vienkiemiu, į kurį atsikėlė Dabužinskai. Sovietmečiu pagal kažkokius valdininkių nutarimus vietovė „perkrikštyta“ Stanikūnais. Vienoje kelio pusėje žmonėms leista patiems statytis namus, o kitoje mūrinukus statė „Pušyno“ kolūkis. Kodėl pervadinta, to negali paaiškinti nė vienas dabartinis kaimo gyventojas ir gūžčioja pečiais, nes tikrasis, senasis Stanikūnų kaimas, pasak jų, driekėsi už Pandėlio į Biržų rajono pusę, palei dabartinį kelią Rokiškis–Biržai. Senieji Stanikūnai „išdalinti“ kitiems kaimams, kai kurios sodybos prisiglaudė prie miesto arba išnyko.
Vienos vyriausių dabartinių gyventojų – 80-metė Emilija Kiburienė ir ketveriais metais už ją vyresnė Danutė Samulėnienė – puikiai prisimena 1970, 1971 m., kada jų šeimos atsikraustė į pasistatytus namus. Be jų, čia kūrėsi Šakalevičiai, Šližiai, Mėlyniai, Klanauskai… „Draugiškai gyvenome“, – prisiminė moterys. Dabar jos dienas leidžia vienos, o tvarkytis padeda netoliese gyvenantys vaikai. Kiek po kaimą daugiausiai jų lakstydavo? E. Kiburienė suskaičiavo bent septyniolika. Šiuo metu kaime keturi mokyklinio amžiaus vaikai.
Milžiniškas kaktusas ir prašymas pavėžinti
Panašu, kad šio mažo kaimo žmonės nenuobodžiauja, nes turi savų pomėgių. E. Kiburienė azartiškai ima pasakoti apie erdviame kambaryje auginamus kaktusus, agavas, alijošių… Vienus užsiaugino iš „pasivogtų vaikų“, kiti dovanoti jubiliejų progomis ar visai be progos. Kalba pasisuka apie žiedų formas, atspalvius, laistymą ir tręšimą. „Man reikia dirbti, judėti, krutėti. Gėlių darželyje auginu tulpes, jurginus, šįmet labai gražiai sužydėjo gvazdikėliai“, – sakė moteris.
Vienas jos auginamų kaktusų iš tiesų įspūdingas ir jau viršūne įsirėmęs į kambario lubas, kurių aukštis, pasak šeimininkės, daugiau nei 250 cm. Augalui 15 metų. Ant briaunotų stiebų jis augina lapelius. Šeimininkė apgailestauja – šįmet jie ėmė gelsti ir kristi. Šalia veši nemalonaus kvapo žiedais pražystanti stapelija.
Kitoje gatvės pusėje gyvenantis Bronislovas Mėlynis taip pat turi pomėgį – šiltesniu metų laiku iki miestelio nulekia motociklu „M 61“ su šonine priekaba. Žinoma, jį tenka gerai prižiūrėti, tačiau tai atperka populiarumas. Juokdamasis prisimena, kad „net dantistė su sesele“ prašė kada nors pavėžinti. Deja, šiuo metu motociklas jau paslėptas ir laukia kito sezono.
Šimtai ant sienos
Viena iš kaimynių išdavė, kad Vita Brazauskienė turi gausią tušinukų kolekciją. „Jų daugiau nei tūkstantis keturi šimtai. Vienoje eilėje sukabinta daugiau kaip šimtas, kai kurios eilės dvigubos. Čia nebetelpančius po lova laikau“, – juokėsi Vita ir sakėsi ateityje ieškosianti kitos vietos jiems sukabinti, nes virtuvę, ant kurios dviejų sienų ir sutalpinti tušinukai, šeima žada remontuoti.
Rašymo priemonės ne bet kokios – ant jų puikuojasi vaistinių, įmonių ir įstaigų, bankų logotipai, miestų vardai. Kai kurie parkeriai suvenyriniai, forma primenantys degtukus, vazonėlyje pasodintus kaktusus, netgi tualeto pompą.
Kolekcionavimu Vita užsikrėtė prieš aštuonerius metus.
Apie žydą ir kelią
Vitos vyras Rolandas Brazauskas ima pasakoti dar niekieno nepaminėtus faktus apie kaimą. Pasirodo, kiek atokiau nuo kelio stovėjęs žydo namas. Pastatas sudegė tuo laiku, kai jau buvo pastatyti mūrinukai. Deja, nebėra prisimenančiųjų žydo pavardės. „Per kaimą vedė žvyrkelis. Kai pravažiuodavo greideris, lygindamas kelio dangą, po kojomis dažnai matydavom rąstus. Juos karo metais suklojo vokiečių kariai“, – sakė vyras. Jį taip pat galima vadinti senbuviu, nes su žmona gyvena savo tėvų namuose.
Ar gera gyventi šalia miestelio? „Gera tapo, kai išasfaltavo kelią, nes iki tol namus apguldavo dulkės. Netoli mokykla, miestelis, aplinkui ramybė. Jaučiamės tarsi gyventume vienkiemyje“, – vienbalsiai kalbėjo Brazauskai.
Vienintelei gatvei – kapitono vardas
Vienintelei Stanikūnų kaimo gatvei suteiktas Jono Kiliaus vardas. Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą, jis tarnavo Kariuomenės štabo Mokslo skyriaus karininku. Likviduojant Lietuvos kariuomenę, 1940 m. spalio 3 d. paskirtas Raudonosios armijos (RA) 29 šaulių teritorinio korpuso (ŠTK) 179 šaulių divizijos priešlėktuvinės gynybos operatyvinio skyriaus viršininko padėjėju. 1941 m. vasarį susikūrus Lietuvių aktyvistų frontui (LAF), kuris parengė ir vykdė 1941 m. Birželio sukilimą, paskirtas Vilniaus štabo viršininko generalinio štabo majoro Vytauto Bulvičiaus pavaduotoju. Jam buvo pavesta parengti sukilimui žmones iš RA 29 ŠTK karių. 1941 m. birželio 12 d. suimtas, kalintas Vilniuje, išvežtas į Gorkio (dabar Žemutinis Naugardas, Rusija) kalėjimą. Lapkričio 28 d. Maskvos karinės apygardos Karo tribunolo nuteistas mirti. 1941 m. gruodžio 17 d. sušaudytas Gorkio kalėjime. Kapo vieta nežinoma.
J. Kilius apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinu (1939 m.) ir Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (1997 m., po mirties). Jam atminti kraštietis, tautodailininkas Leonas Juozonis (taip pat Birželio sukilimo dalyvis, kilęs iš Pandėlio valsčiaus – aut. pastaba) sukūrė memorialinę lentą. Ji pritvirtinta Pandėlio senųjų kapinių vartų kairėje pusėje.
Rokiškio krašto muziejuje yra saugomi pandėliškės Julijos Gaškaitės prisiminimai, kuriuos užrašė muziejininkas Valius Kazlauskas. Juose pasakojama, kad J. Kiliaus tėvai buvę pasiturintys ūkininkai (motina kilusi iš Paževiškių kaimo). Iš toli matėsi blizgantys skardiniai sodybos stogai. Deja, melioracija sunaikino sodybvietę. Nežinoma, kodėl J. Kilius pasirinko karininko profesiją. Buvo vedęs nuo Plungės kilusią merginą, augino dukrą. Kai jį suėmė, žmona su dukra išvyko į Plungę.
Pasak J. Gaškaitės, vėliau artimieji buvo nuvykę į Gorkį, „ten susirado dirbusį prižiūrėtoją, kuris prisiminė lietuvių grupę ir pasakė, kad, vykstant karui ir priešui skverbiantis į šalies gilumą, karininkai buvo sušaudyti pačiame kalėjime ir ten pat palaidoti. Artimieji Rasų kapinėse Vilniuje turi įsirengę kenotafą (simbolinį antkapinį paminklą, statomą pagerbti mirusįjį, kurio kapas arba palaidojimo vieta nėra žinoma – aut. past.).“
Tačiau dabartinio Stanikūnų kaimo žmonės atvirauja, kad renkant gatvės pavadinimą, būta kitų pasiūlymų, mat J. Kilius gyvenęs ne čia, o senuosiuose Stanikūnuose. „Bet buvo vajus, reikėjo įamžinti atminimą, tai įpiršo…“, – sakė ne vienas.
Išskirtinis namas ir polinkis tapyti
Kaimo gale stovi molinis namas. Gerai išsilaikiusioje jo pusėje nėra nė vienos lango angos. Saulės spinduliai buvo gaudomi pietinėje pusėje – joje durys ir langai. Deja, ši gerokai apardyta gamtos, todėl senųjų šeimininkų apkalta lentomis. Būtent čia, į Petriškio vienkiemį, iš senojo Stanikūnų kaimo kadaise atsikraustė Dabužinskas – Eugenijos Sarapienės prosenelis. „Stanikūnuose gyvena jau ketvirta Dabužinskų karta. Mano gimimo liudijime dar įrašyta – Petriškio kaimas. Tame moliniame name buvo įsikūrę ir mano seneliai su gausia šeima. Net neįsivaizduoju, kiek jam metų. Šeimininkai netoliese buvo pasistatę naują medinį namą, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu vyko susirėmimai ir naujasis sudegė. Žmonėms ir toliau teko glaustis moliniame“, – sakė Eugenija. Ji su šeima įsikūrusi viename iš mūrinukų. Kartu gyvena 1931 m. gimusi jos mama Leokadija Dabužinskienė, ji šiame kaime nuo 1961 m.
Su Eugenija kalbėjomės kambaryje, kuris, atvėsus orams, virto dirbtuvėmis, mat ši moteris Pandėlio seniūnijoje žinoma kaip savamokslė dailininkė. Kai šilta, Eugenija tapo kambariuke prie ūkinio pastato. Apie jos darbų parodas ne kartą rašė „Gimtasis…“. Kukli moteris nelinkusi viešintis ir paatvirauja mananti, kad jos paveikslai prasti, kad tai tik pomėgis, bet žmonės prašo ir ragina dalintis tuo, ką ji sugeba. Jos rankoms paklūsta ir drožyba, kiti kūrybiniai darbai. Parodos pristatyme Pandėlio bibliotekoje ji yra sakiusi: „Mes, dailininkai, esame tik Dievo kūrybos kopijuotojai.“ Prisipažįsta sutikusi daug pagelbėjančių žmonių, kurie suprato jos pomėgį ir dovanojo molbertą, dažų, kitų priemonių.
Jos paveiksluose – peizažai, natiurmortai, religinė tematika. Pastaroji nėra atsitiktinė, mat Eugenijos šeima aktyviai dalyvauja Pandėlio parapijos gyvenime, o jos pačios sugebėjimų prireikia puošiant bažnyčios vidų, altorius.
O kur erotika?
Lietuvių kalbos žodyne nurodoma keletas žodžio stanikas reikšmių: tai liemenėlė, liemenė, per juosmenį durto drabužio viršutinė dalis. Vietinių ausys pripratusios prie kaimo pavadinimo. O kaip į jį reaguoja svetimi? Ar nesutapatina su pirmąja žodžio reikšme.
R. Brazauskas prisimena girdėjęs reakcijų: „O! Geras pavadinimas!“ Bet niekas iš vietinių nepaaiškino tikrosios kaimo pavadinimo kilmės.
Projektą iš dalies remia
