„Aš nepavydžiu žmogui, neužkliudau. Neturiu keršto, nejaučiu pykčio. Jeigu kas nors mane užkliudo, apsiverkiu“, – apie savo gyvenimą ir kūrybą pasakoja Genovaitė Matiukienė. Galima papildyti: atlapaširdė ir nuoširdi, nestokojanti humoro ir mėgstanti bendrauti, unikalius kaimiškų namų bei kitų pastatų maketus kurianti menininkė.
Istorijos pradžia
Mirus vyrui, su kuriuo pragyveno 39 metus, ir priversta kitų aplinkybių, į Rokiškį Genovaitė atsikėlė 1984 m. Paklausta, kaip pradėjo kūrybinius darbus, sakė, kad dirbdama jiems neturėjo laiko, tik išėjusi į pensiją pradėjo kurti. Tąkart sūnus buvo išvykęs į neramią Rusiją. Moteris nušlifavo medines lentjuostes (apvadai langų stiklams) ir sunarstė kryželį. Sūnui pasisekė, ir jis laimingai grįžo namo.
Pašnekovė pasakojo tokią istoriją: į ją kreipėsi žmogus prašydamas sukurti kryželį tuometiniam Vilniaus arkivyskupui Audriui Juozui Bačkiui, nes šis jam padėjęs. Paklaustas, kaip galėtų atsilyginti už gerą darbą, arkivyskupas atsakęs: „Jei vertinate tai, ką gera padariau, nupirkite ir atvežkite atminčiai kryželį. Jis stovės, aš žinosiu, kad nuo jūsų.“ Išvydęs dovaną, arkivyskupas ja susižavėjo ir užsakė dar vieną kryželį, kurį planavo nuvežti į Vatikaną popiežiui Jonui Pauliui II. Sužinojęs, kad juos kuria „senutė moterytė“, labai nustebo, nemanė, jog tai moters darbas. Taigi taip vienas Genutės kryželis nukeliavo į Vatikaną. „Po to pradėjau dirbti daug daug. Dabar belikę du – vienas mano namuose, kitas – pas vaikus“, – tęsė savamokslė menininkė.
Visi kūriniai mieli
Imtis kitų darbų paskatino sūnaus Mindaugo žodžiai: „Ai, mama, tu vis tą patį ir tą patį…“ „Galvoju, ką aš padarysiu? Ką sugebu, tą ir darau“, –prisiminė menininkė. Tačiau ta mintis imtis ko nors nauja nedavė ramybės, net keletą naktų nemiegojo, kol sapne buvo atsiųsta žinia: ant stalo padėtas sodybos maketas. Ji savaitę kamavosi svarstydama, o vieną rytą anksti kėlėsi ir pradėjo kurti sodybėlę. Kai darbas buvo baigtas, sūnus labai nustebo ir tepasakė: „Jei parduotum, aš nupirkčiau.“
Imtis kurti Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios maketą pakatino Krašto muziejaus darbuotojos, pamačiusios Gedimino, Trakų pilių maketus. Sūnus pasisiūlė nuvykti prie bažnyčios ir ją nufotografuoti iš visų keturių pusių, žiūrėdama į nuotraukas mama galėsianti dirbti. Tačiau G. Matiukienė neįsivaizdavo tokio kūrybinio proceso. Ji sėdo ant dviračio, nuvažiavo prie bažnyčios ir viską užfiksavo savomis akimis: „Pastovėjau, patylėjau, ir viskas liko atminty, kaip ant stalo padėta.“
Visi smalsuoliai, lyginę originalo ir maketo proporcijas, stebėjosi jų tikslumu, sakė, kad net varpinės aukštis atitinka bažnyčios aukštį. Sūnus į bažnyčios maketo vidų įvedė šviesos instaliaciją. Iš vidaus sklindanti šviesa labai nustebino namus lankantį kunigą.
Pašnekovė dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose, prie televizijos bokšto, sūnus tuo metu buvo likęs namuose ir su baime klausėsi per radiją skaitomų žuvusiųjų pavardžių – ar nepraneš motinos pavardės. Grįžusi iš Vilniaus ėmėsi televizijos bokšto maketo. Vėliau sūnus ir jį „elektrifikavo“ trispalviu apšvietimu.
Kaimas Genutei yra viskas: jos gyvenimas, svajonė, viltis. Todėl namuose gausu kaimiškų namų maketų. Tarp jų rado vietą vėjinis malūnas, Kryžių kalnas. Vėliau net Eifelio bokštą sukūrė.
Akį traukia ant sienų pakabinti paveikslai. Juose – medžio gėlės. Kiekvieną žiedlapį išplonina dildėmis iki popieriaus lapo storio, jis tampa aštrus kaip peiliukas. Vienas gėlės žiedas kuriamas savaitę, padengiamas bespalviu nagų laku. Toks darbas reikalauja daug pastangų, tad paveikslų nebedovanoja.
Paklausta, kuris kūrinys mieliausias, skuba atsakyti, jog mieli yra visi.
Ne parduoda, o dovanoja
Iš menininkės pasakojimų atrodo, kad kūrinių jos namuose turėtų būti gausybė, tačiau visi telpa viename kambaryje. Kur jie yra? Pašnekovė didžiuodamasi vardijo: Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje, Šiauliuose, Biržuose… Dovanoti. Jei turėtų visus, jie užimtų didįjį namų kambarį. Darbų neparduoda. Paklausta, ar apdovanotieji jai kaip nors atsilygina, suglumo, pritilo ir nusišypsojo: „Ne.“ Ir tuoj pat prisiminė buvusią Biržų merę, dovanojusią 120 litų kainavusią knygą. Vertingų leidinių dovanojo ir maketus įsigiję muziejai. Ji nebeturi daugelio darbų, kai kurių likusios tik nuotraukos. „Jei žmogus prašo, negaliu atsakyti, jau antrą Rokiškio bažnyčią sukūriau. Vieną išprašė draugė sakydama, kad pati vėl pasidarysiu“, – guodėsi Genutė.
Kartą sūnus neištvėrė: „Mama, sukrauk juos (maketus – aut. past.) ant grindų, aš sukaposiu. Kam reikia dirbti, jei pati neturi?“ „Ach, Viešpatie, tada tik susiprotėjau – darbų nesusigrąžinsiu“, – pasakojo Genutė.
Ji mielai prisimena Rokiškyje dirbusio kunigo Alfredo Puško užsakymą sukurti žmonių nuodėmių sužeistą Jėzaus širdį. Apie kūrybinį procesą pasakojo: „Iš pradžių pasakiau, kad tai – ne tema. Paskui ėmiausi darbo, padariau širdį, net raumenis pavaizdavau, ir įdėjau į stalčių. Nežinojau, kaip pabaigti. Bažnyčioje pažiūrėjau į ostiją ir supratau, nes pro akis praslinko erškėčių vainikas. Supintą vainiką irgi drožiau iš medžio, apjuosiau širdį. Baigiau per savaitę. Visas rankas nusitryniau.“ Šį kūrinį kunigas išsivežė į naują paskyrimo vietą – Uteną.
Neturi Genutė atsiliepimų knygos ir nebesiruošia jos įsigyti, sako, reikėję prieš dešimt metų tuo pasirūpinti. Didžiausia žmonių padėka menininkė laiko dėmesį ir džiaugiasi, kai su ja kūrinių fone nusifotografavę lankytojai ištesi pažadą ir atsiunčia nuotrauką, parašo padėkos laišką. Didžiuodamasi ji pasakojo, kad lankytojai atvyksta ne tik pavieniui, lengvaisiais automobiliais, bet ir ekskursijų autobusais. Kartą atvyko net 66 žmonių ekskursija. Neseniai pranešė, kad atvyks 40 lankytojų grupė. Per praėjusius metus G. Matiukienės namuose apsilankė apie 600 ekskursantų. Vieni nori ištyrinėti, kokios medžiagos panaudotos, kiti žavisi namelių sienų tiesumu ir pasitikslina, kur ji gavusi tokį mažą gulsčiuką.
Iš kur jie sužino apie menininkę, juk jos pavardės nėra amatininkų ir tautodailininkų sąrašuose? Iš lūpų į lūpas, taip pat iš Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centro darbuotojų. Rokiškėnai menininkės darbus gali pamatyti tik jos namuose.
Konkuruoja tarpusavyje
Dabar parodose įvairiose Lietuvos vietovėse eksponuojama penkiolika G. Matiukienės darbų. Kartais nutinka kuriozinių situacijų: jos kūrybos parodas rengiantys žmonės atvažiuoja vienu metu arba eksponatai tiesiog šeimininkės kieme perkraunami iš vienos mašinos į kitą ir vėl išvežami.
Menininkė šiuo metu jau nebekuria, nes meilė darbui sugadino akis, prisidėjo kitos sveikatos problemos. „Nei skaityti, nei rašyti, dabar tik žydų karalium gali pastatyti“, – porino pašnekovė, nepraranda humoro jausmo.
Medžiagos ir įrankiai
Kurdama maketus, menininkė naudojo natūralias medžiagas. Namukų korpusai sunerti iš medžio, neklijuoti. Stogai uždengti nendrėmis. Sodybų takeliai grįsti natūraliais akmenėliais, kiemuose augantys augaliukai ir medeliai – irgi natūralūs. Jos dirbiniuose vietą rado net kavos pupelės, arbūzo sėklos. Kitaip tariant, viskas iš gamtos.
Prireikus specialiai pirko kartoną, dėžėms skirto nenaudojo. Pavyzdžiui, kurdama bažnyčios maketą, ji smulkino raudonas plytas, sijojo per sietą, kad trupinėliai būtų vienodo dydžio, ir klijavo ant kartono išlaikydama net šešėlių metamus atspalvius. Lankytojai galvoja, kad maketo sienos dažytos specialiais dažais.
Pašnekovė dirbo paprastais įrankiais – dildėmis. Kūrenti skirtą malką ji supjaustydavo piršto storio pagaliukais ir dildėmis brūžindavo iki reikalingų išmatavimų ir formų, tada pradėdavo „statyti“ kaip statybininkas – nuo pamatų.
Tinkamiausias medis – liepa, bet retai kada jos gaudavo. Dažniausiai naudojo alksnį, nes jis išlieka baltas, ir juodalksnį, nes gražiai parausta. Bandė iš pušies, bet sako ji nepasiduodanti, kieta kaip akmuo: „Trini, net skamba, rankos kruvinos. Bet dirbi ir padirbi.“
Jei prireikia, kurdama naudoja universalius klijus, medinius namukus lakuoja medienai skirtu laku. Sakosi tik neseniai supratusi, kad daug mielesni nelakuotieji, nes išlaiko natūralią spalvą.
Iš dalies projektą remia
Super. Labai gražūs darbai, net sunku įsivaizduoti kiek reikia darbo ir kantrybės įdėti.