Nesibaigiančios geresnio gyvenimo paieškos emigracijoje, kariniai tarpvalstybiniai konfliktai, itin opi prieglobsčio prašančiųjų karo pabėgėlių problema ir kitos tautiškumą „bandančios“ nūdienos aktualijos vis aršiau perša mintį, kad tokioms nedidelėms tautoms kaip lietuviai būtina skubiai susitelkti ties pilietiškumo puoselėjimu bei ugdymu. Atviras jaunimo centras „Baltų ainiai“ – viena iš nedaugelio organizacijų, kuri rūpinasi būtent tuo. Apie Rokiškyje aktyviai veikiančios organizacijos keliamus tikslus, ne popierinius pilietiškumo ugdymo būdus ir šio visuomenę telkiančio jausmo svarbą „Baltų ainių“ organizacijos vadovą rokiškėną Aleksandrą MELNIKOVĄ (nuotr.) kalbino „Gimtojo Rokiškio“ korespondentė Agnė MACKUVIENĖ.
– „Baltų ainių“ organizacija Rokiškyje: kokia jos atsiradimo istorija, pagrindiniai keliami tikslai bei siekiai? Kas patį į ją atvedė?
– Atviras jaunimo centras „Baltų ainiai“ iki 2014 metų vadinosi Lietuvos blaivybės draugijos (LBD) „Baltų ainiai“ Rokiškio skyrius. Šis skyrius oficialiai veikti pradėjo 2000-aisiais, tačiau jau po šešerių metų organizacijos veikla nutrūko ir ji egzistavo tik formaliai.
Pats turiu pedagoginį išsilavinimą. Dirbdamas anglų kalbos mokytoju pastebėjau, kad mokykla suteikia jauniems žmonėms žinių, bet neturi galimybių suteikti visapusiškų kompetencijų, reikalingų savarankiškam gyvenimui, pvz., sugebėjimo priimti sprendimus, atsakomybės, organizuotumo. Pilietiškumo, meilės savam kraštui, atsakomybės už savo gyvenamąją vietą ir valstybę ugdymas buvo laikomi labiau šeimos atsakomybe, o mokykloje skatinami menkai. Dėl matomo pasyvumo, 2008-aisiais nusprendžiau įsilieti į visuomeninį Rokiškio krašto gyvenimą ir prisidėti prie jaunimo neformaliojo ugdymo, pilietiškumo skatinimo. „Baltų ainių“ organizacijos veiklos pobūdis ir kryptis atitiko mano asmenines nuostatas ir siekius, todėl jaunimo reikalų koordinatorei Danutei Kniazytei pasiūlius, perėmiau organizacijos vadovavimą.
Kaip pagrindines veiklos sritis organizacijos aktyvas išsikėlė ekologiją ir pilietiškumą. Nuo 2009-ųjų pradėjome organizuoti sukarintas jaunimo stovyklas, vykdyti europinio lygmens projektus ekologijos tema. Kasmetinės sukarintos stovyklos tapo mūsų organizacijos tradicija: kasmet stengiamės organizuoti po kelias, skirtingais metų laikais.
Nuo 2014-ųjų organizacijos veiklos sritys išsiplėtė – daugiau dėmesio skiriame atviram darbui su jaunimu, todėl ir pati organizacija buvo pervadinta į Atvirą jaunimo centrą „Baltų ainiai“.
– Kiek narių Rokiškio krašte draugėn buria „Baltų ainiai“? Kokio amžiaus tai žmonės? Kaip galima įsilieti į šios organizacijos veiklą?
– Šiuo metu organizacija susideda iš 5 jaunų veiklių žmonių valdybos, 10–12 aktyvių narių (nuolat dalyvaujančių ir organizuojančių veiklas), vadovo bei šratasvydžio ir sporto klubo veiklą koordinuojančio vyriausiojo klubo instruktoriaus Audriaus Kublicko.
Dalyvavimas mūsų veikloje nėra ribojamas, dalyvauti gali ir ne organizacijos nariai, nes vadovaujamės atviro darbo su jaunimu principu. Veiklose dalyvauja ir merginos, ir vaikinai, nes svarbiausia – motyvacija, pasirengimas iššūkiams ir noras tobulėti.
Šiuo metu organizacija administruoja Kaimo jaunimo organizacijų tinklą, vienijantį 112 jaunų žmonių iš rajono kaimo vietovių. Organizacijos „Baltų ainiai“ „Facebook“ puslapį seka 393 žmonės, šratasvydžio ir sporto klubo „Jotvingis“ – 359. Visi jie gauna išsamią informaciją apie mūsų organizuojamas veiklas ir didelė jų dalis dalyvauja kuriose nors mūsų veiklose – pristatymuose, stovyklose ar žaidimuose.
Nuo 2013-ųjų informacijos sklaidą ir registraciją į mūsų organizuojamus renginius perkėlėme į jaunimui patrauklią erdvę – socialinį tinklą „Facebook“, paskyras „BALTŲ AINIAI. Stovyklos, kelionės, projektai jaunimui Rokiškio rajone“ ir „Baltų ainių airsoft klubas Jotvingis“.
– Ne paslaptis: apie pilietiškumo ugdymo svarbą šnekama daug, bet realiai daroma mažai. Per kokią apčiuopiamą veiklą, užsiėmimus pilietiškumas ugdomas „Baltų ainiuose“?
– 2003–2015 m. tarnavau KASP pajėgose, todėl stojęs prie „Baltų ainių“ vadovo vairo stengiuosi perduoti kariuomenėje įgytą patirtį jaunimui prieinama ir įdomia forma – organizuojant įvairius užsiėmimus. Sukarintose stovyklose pilietiškumas ugdomas per taktinius ir patyriminius žygius, sportinius ir komandinius žaidimus, naktinius orientacinius žygius bei karinius žaidimus. 2013 m. vykdėme projektą, kurio metu įsigijome šratasvydžio įrangą ir sukūrėme jaunimo tinklą, jungiantį 6 rajono miestelius bei kaimus. Po šio projekto buvo įkurta neformalioji jaunimo grupė – „Šratasvydžio ir sporto klubas „Jotvingis“. Ji subūrė šratasvydžio entuziastus ir sudarė galimybes organizacijai patobulinti savo veiklą, pasiūlyti dar įdomesnių užsiėmimų.
Pernai sukarintų stovyklų dalyviai galėjo pasijusti tikrais kariais: gyveno kareivinių režimu, miegojo dviaukštėse kareiviškose lovose, laikėsi kareiviškos dienotvarkės, kurioje – rytinė mankšta, taktikos ir šaudymo užsiėmimai, partizaninių veiksmų imitacija bei mūšiai su priešu miške naktį. Siekdami paįvairinti užsiėmimus, bendradarbiaujame su policijos pareigūnais, ugniagesiais, KASP kariais savanoriais. Per visus užsiėmimus skiepijamos bendražmogiškos vertybės – pagarba sau ir kitiems, pilietiškumas, prasidedantis nuo atsakomybės už savo gyvenamąją vietą, miestą ir šalį, meilė savo kraštui, patriotiškumas. Siekiame, kad sukarintų užsiėmimų metu jauni žmonės suvoktų savo, kaip krašto ir šalies gynėjo, vaidmens svarbą.
– Kaip pilietiškumo sąvoką apibrėžia „Baltų ainiai“?
– Pilietiškumas – tai visų pirma atsakomybė ir altruizmas. Jei žmogus jaučiasi atsakingas už aplinką, kurioje gyvena, jis stengiasi ja rūpintis. Mūsų manymu, pilietiškumo ir patriotiškumo nuostatas formuoja rūpinimasis savo miesto, šalies ir pasaulio gerove, meilė savo kraštui bei Tėvynei. Dėl šios priežasties pagrindinės organizacijos veiklos kryptys yra ekologija ir sukarinta patriotiška veikla.
– Gal turi minčių, pasiūlymų ar idėjų, kaip pedagogai, tėvai ir kiti autoritetai turėtų „eiti“ prie jaunosios kartos, kad ši augtų pilietiška?
– Mūsų organizacijos veiklas organizuoja ir vykdo jauni žmonės, nėra kažkieno „primestų“ užsiėmimų, niekas niekam nenurodinėja, kokia veikla yra teisinga, o kokia – ne. Ne vienerių metų praktika rodo, kad efektyviausi užsiėmimai yra tie, kuriuos sugalvoja ir organizuoja tie patys jauni žmonės, tereikia jiems padėti, nukreipti ir sudaryti sąlygas veikti, neribojant kūrybiškumo ir suteikiant atsakomybę.
Organizacijos veiklas planuoja ir įgyvendina instruktoriai – jauni žmonės, patys dalyvavę mūsų veikloje, įgiję pakankamai patirties ir galintys aktyviai prisidėti prie veiklos planavimo ir įgyvendinimo. O aš ir vyriausiasis instruktorius A. Kublickas esame atsakingi už bendrą tvarką ir veiklų koordinavimą. Kiekvienos stovyklos metu atrenkame aktyviausius dalyvius ir siūlome jiems prisidėti prie kitos stovyklos planavimo bei įgyvendinimo tam, kad vėliau jie patys galėtų būti instruktoriais.
Mano nuomone, siekiant ugdyti jaunimo pilietiškumą, atsakomybę bei formuoti vertybes, svarbiausia – asmeninis pavyzdys: žmogus, vartojantis alkoholį ar rūkantis, neturi moralinės teisės reikalauti iš kitų laikytis sveiko gyvenimo būdo, todėl ir jaunų žmonių pilietiškumo ugdymą pirmiausia reikėtų pradėti nuo savęs.
Pilietiškumo sąvoka nedaloma: negali būti tik šiek tiek pilietiškas, nes tai vidinė asmens nuostata, kuri arba yra, arba ne. Pilietiškumas – brandžios asmenybės požymis, nepriklausantis nuo lyties. Jeigu vaikystėje vaikas tik atkartoja, ką daro suaugusieji, nelabai suprasdamas savo veiksmų prasmės, augant pilietiškumo sąvoka pradeda sietis su atsakomybe, altruizmu, ilgainiui asmeniniai poreikiai priešpriešinami savo draugų, grupės, mokyklos, miesto, šalies ir pasaulio gerovei. Šis procesas turi daug priežastinių ryšių ir labai priklauso nuo socialinės aplinkos, todėl pilietiškumas ir patriotiškumas, mano manymu, pirmiausia turėtų būti ugdomas šeimoje ir tik vėliau mokykloje. Pilietiškumo ir patriotiškumo skatinimas prasideda nuo vaiko atsakomybės ugdymo – atsakomybės už savo kambarį, savo kiemą, mokyklą, miestą. Taip pat didelę reikšmę turi tėvų pavyzdys – ar šeima švenčia valstybines šventes, ar pasakoja vaikui, kodėl jas reikia švęsti, ką jos reiškia, kokia yra jų istorija, nes nežinodamas praeities, žmogus neturi ir ateities.
Agnė Mackuvienė
