– Praūžė 1006 km lenktynės. Kaip pavyko joms pasiruošti?
– Pasiruošimas buvo lyg neblogas, bet jau pirmosiose treniruotėse prasidėjo nuotykiai. Tik išvažiavus, pirmame rate, mašina pradėjo rūkti, pasipylė daug baltų dūmų. Jau galvojau, jog baigėsi mūsų „Shelby“ motoras, tačiau grįžę į servisą išsiaiškinome, jog nusimovė tepalo filtras. Tuokart viskas buvo sutvarkyta, bet, kaip parodė tolimesnės dienos, ši problema sukėlė daug didesnes problemas…
– Atėjo lenktynių savaitgalis. Kokia atmosfera tvyrojo? Ar galima ją lyginti su, tarkime, ralio etapų?
– Esminis skirtumas šių ir ralio etapų varžybų – didžiulis medijų atstovų susidomėjimas. Turbūt ne veltui tai vienas iš didžiausių automobilių sporto festivalių Baltijos šalyse. Po pirmojo incidento sulaukėme labai daug dėmesio, nors ne vien tik gerąja prasme. Šiaip atmosfera labai gera. Lenktynių atidarymo Palangoje metu žmonės, nors sunkiai tilpo, bet galėjo prieiti prie automobilių, apžiūrėti juos ar nusifotografuoti.
– Su komanda spėjote dalyvauti ir tradicinėse sprinto varžybose. Sekėsi lyg ir neblogai?
– Spėjom į „Dinamit“ sprinto lenktynes, jose pademonstravome identišką trasos įveikimo laiką kaip ir varžybas laimėjusi komanda su „Porsche“ automobiliu. Deja, priešininkai geresnį laiką pasiekė anksčiau nei mes, tad jiems ir atiteko nugalėtojų taurė, o mes užėmėme antrąją vietą.
– Kaip sekėsi kvalifikacijoje? Kaip vertinai savo pasirodymą?
– Kvalifikacijoje važiavo du greičiausi komandos pilotai. Kas važiuos, spręsta bendroje treniruotėje, kur varžėsi 31 komanda. Visos jos turėjo valandą bendros treniruotės, tuo metu prie vairo sėdo visi komandos vairuotojai. Mums, vairuotojams, buvo skirta po 15 min. parodyti geriausią rato įveikimo laiką, tai lėmė, kas važiuos kvalifikacijoje. Nors ji iš esmės nieko labai nereiškia, nes prieš akis laukė 8 val. ištvermės lenktynės.
Kai važiuoti teko man, trasoje buvo labai sudėtinga situacija. Tekdavo praleisti lyderius, kurie lekia įspūdingu greičiu ir lenda į posūkius labai agresyviai, arba lenkti lėtesnius varžovus. Per 15 min. nepavyko įvažiuoti „švaraus“ rato be jokių nuotykių, tad kvalifikacijoje nesirungiau.
Per televizijos transliaciją neatrodydavo, jog lyderiai agresyviai bando lįsti į priekį. Važiuodami tiesiąja apie 220 km/h greičiu, lyderiai stabdymo zonoje tiesiog neria prieš automobilį ir spaudžia toliau, o pats turi stebėti, kad užtektų vietos likti trasoje. Ne kartą teko važiuoti šalia trasos, nes kitaip būtum priremtas prie borto.
– Kaip varžybose sekėsi komandai? Su kokiomis problemomis susidūrėte? Kaip sekėsi važiuoti pačiam?
– Jau per pirmą pusvalandį prasidėjo nuotykiai… Gal 20-ajame rate vos kliudžius bortelį, sulinko sportinio automobilio amortizatorius. Stojome jį keisti ir įdėjome standartinį. Tai darydami užtrukome apie 20 min. ir tęsėme lenktynes. Antrąją varžybų valandą kitas mūsų komandos vairuotojas per radijo ryšį pranešė, jog dingsta automobilio sankaba ir reikia ją labai saugoti bei kuo mažiau keisti pavaras. Trečiasis prie vairo sėdau aš. Sekėsi neblogai, bet privalėjau tausoti sankabą ir važiuoti labai ramiai. 70–80 proc. trasos stengiausi įveikti viena pavara, kad pataupyčiau sankabą. Lyderiai buvo dar agresyvesni nei per treniruotę, tad turėjau ką veikti. Pavyko lenktyniauti visą savo valandą, stojome piltis kuro ir lyg viskas sekėsi neblogai.
Kai prie vairo sėdo ketvirtasis vairuotojas, sankaba visiškai „baigėsi“ ir dar dvi valandas važiavome jos neturėdami, kol galiausiai nustojo krauti automobilio generatorius – po treniruočių metu gauto tepalo „dozės“ sugedo.
Vairuotojui grįžus į boksus, mechanikai nusprendė keisti sankabą bei generatorių. Tai jie padarė labai operatyviai, per valandą, ir galėjome tęsti lenktynes. Žinoma, aukštus rezultatus teko pamiršti jau tuomet, kai prireikė keisti amortizatorių, bet pasiekti finišą buvo būtina iš principo.
Deja, bėdos ir toliau mūsų nepaleido, vos iš važiavome į trasą pakeitę visus mazgus – automobilio kompiuteris ėmė rodyti klaidas dėl senesnių buvusių problemų. Finišą pavyko pasiekti, bet rezultatai netenkino nei manęs, nei komandos. Daugiau remontavome nei lenktyniavome. Labai gaila, kad šiemet komandai nesisekė taip kaip pernai. Po šių varžybų žinome, ką reikia padaryti, kad kitais metais pasiektume geresnių rezultatų.
– Ar pasitaikius galimybei dar kartotum šią patirtį?
– Patirtis tikrai įdomi, renginys super, atmosfera fantastiška, o komanda šauni ir stipri, čia visi savo srities profesionalai. Šįkart pritrūko sėkmės ir galbūt atidumo. „Paragavau“ kas yra 1006 km lenktynės ir supratau, ko reikia geresniam pasirodymui. Manau, ateityje sugrįšiu, bet jau kitaip pasiruošęs ir kitu automobiliu.
