– Pakalbėkime apie šių metų sezoną. Kokie pamąstymai, kokie vertinimai? Ar džiaugiatės pasiekimais? Ką galima buvo keisti, galbūt kažko pritrūko?
– Nepaisant to, kad Lietuvos futbolo padangę toliau apniukę tamsūs debesys, Rokiškio futbolo padangėje kur kas daugiau pragiedrulių ir netgi saulėtų dienų.
Besibaigiantis sezonas, be abejonės, dviejų atspalvių, tai pandemijos sukaustytas sezonas ir vilčių bei sugrįžimų sezonas. Sportiniai rezultatai neblogi. Rokiškio futbolo klubo komanda sugrįžo į varžybas 11 prieš 11 (LFF III lyga) ir iškovojo 3 vietą. Jūžintų „Elniaragio“ merginų komanda Utenos regiono pirmenybėse irgi iškovojo 3 vietą. Rokiškio vaikų U15 komanda, kol kas žengia be pralaimėjimų Utenos regiono pirmenybėse, o U11 komanda irgi rodo gerus rezultatus. Gal tik senjorams šiais metais nelabai pasisekė. Taigi vertinčiau šiuos metus kaip vienus sėkmingesnių.
Pavasarį buvo iškilusi dilema, ar mums apskritai verta dalyvauti didžiojo futbolo pirmenybėse, nes tai visa eilė naujų iššūkių. Neskaitant vienų dviejų varžybų, susirinkdavome labai gerai. Šiuo metu pusė komandos narių gyvena ne Rokiškyje. Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Anykščiai, Panevėžys, net Klaipėda – tokia mūsų žaidėjų geografija. Bet džiugu, kad turime branduolį, aplink kurį lipdome komandą. Man, kaip komandos vadovui, tikrai džiugu, kad žmonės randa laiko ir noro atstovauti savo miesto komandai.
Prieš sezoną konkrečių tikslų kaip ir nekėlėme. Žinodami kitų komandų lygį supratome, kad kovoti dėl pirmosios vietos su Panevėžio žaidėjais bus nelabai realu. Biržai turi stiprią komandą. Buvo reikalingas laikas susižaisti, susidėlioti prioritetus. Pirmąsias dvejas varžybas pralaimėjome, todėl nuotaikos buvo nekokios, tačiau po to sekė 6 nepralaimėtų varžybų serija ir pakvipo medaliais. Turėjome šansą netgi užsikabinti už 2 vietos, bet nepasisekė.
Džiugu, kad užėmėme trečiąją, bet dar labiau džiugu, kad turime bendraminčių komandą, vieningą kolektyvą, kuriame susijungė patirtis ir jaunystė. Turime žaidėjų, kurie gali užvesti, kai nesiseka, turime linksmų plaučių žmonių, kurie sugeba pralinksminti sudėtingose situacijose. Mane šiuo metu labiausiai džiugina būtent komandinė dvasia. Po beviltiškai pralaimėtų varžybų Pasvaliui kitose sutriuškinome varžovus iš Panevėžio. Manau, čia daug prisidėjo būtent komandinė dvasia. Komanda, kuri visada ir viską laimėtų, nėra mūsų tikslas. Mūsų prioritetas – komanda, kurioje visi jaustųsi gerai, visi žinotų, kad jie yra svarbūs ir reikalingi. Tik subūrus tokį kolektyvą galima tikėtis gerų rezultatų.
Atskirai keletą žodžių reikėtų tarti apie Jūžintų merginų komandą. Buvo daug abejonių, ar joms dalyvauti, teko net įkalbinėti, kad pabandytų. Po pirmųjų varžybų paaiškėjo, kad ne taip viskas blogai ir baisu. Po to apetitas užaugo ir merginos tapo prizininkėmis. Ir tada pažįstami pradėjo klausinėti, kaip kitoms merginoms prisijungti prie komandos ar bent lankyti merginų futbolo treniruotes. Taigi avantiūra pasiteisino 100 proc.
– Kokios šiais metais rungtynės buvo įsimintiniausios?
– Labiausiai įsimintinos varžybos vyko vasaros pabaigoje su Panevėžio „Dembavos“ komanda. Po vasaros atostogų jie sugrįžo stipriai pakeitę sudėti, nusisamdę žaidėjų iš Nigerijos. Teko kautis iš visų jėgų, kad nepralaimėtume, nes varžovai žaidė labai gerai. Antrojo kėlinio viduryje praleidome įvartį ir, atrodė, gresia pralaimėjimas, tačiau paskutinės atakos metu pavyko pelnyti įvartį ir išplėši lygiąsias. Yra buvę nemažai varžybų, kai pabaigoje praleisdavome įvartį, o šį sykį fortūna buvo mūsų pusėje.
