Emigravo be plano
Rita pasakoja, kad baigusi Rokiškyje mokyklą ilgai nesvarsčiusi atsidūrė Airijoje, Dubline. „Ten jau pusmetį gyveno mano draugas Romanas, taip pat rokiškietis, paskui jį ir išvažiavau. Neturėjau jokio plano – nei ką ten veiksiu, nei kokį darbą dirbsiu. Ir anglų kalbos gerai nemokėjau – tik minimaliai. Viskas vyko spontaniškai ir be skaudžių patirčių“, – prisimena Rita.
Ritos draugas, dabar jau vyras Romanas Vasiliauskas, profesionalus statybininkas, santechnikas, dirbo ir tebedirba statybose. Ji pati Dubline išbandė įvairius darbus. „Keisdavau juos kaip kojines. Tuomet darbų emigrantams netrūko, galėjai rinktis ir ieškoti tinkamiausio. Teko dirbti ir padavėja, ir virtuvėje, ir namus valyti. Tai sunkus darbas, ilgai neištvėriau. Atlyginimai buvo geri, kur kas geresni nei Lietuvoje. Ilgiausiai dirbau drabužių parduotuvėje. Ten buvo gerai. Tiesą sakant, jokie darbai nepriminė vergovės, niekur nesijaučiau diskriminuojama. Darbo laikas buvo normalus – aštuonios valandos. Jokio išnaudojimo ir nesiskaitymo – visuomet gaudavau sutartą atlyginimą“, – griauna kai kuriuos emigracijos stereotipus Rita.
Tiesa, rokiškietei sekėsi – visuomet dirbo pas airius, tik kartą pateko pas lenkus. „Daugiau nebenorėčiau pas juos dirbti, skirtumas – didžiulis. Nenorėčiau emigracijoje dirbti ir lietuviams“, – pasakoja Rita.
Pirmiausia išmoko rusų, o ne anglų kalbą
Paradoksas, bet Rita Dubline pirmiausia prakalbo rusiškai. „Tokioje aplinkoje gyvenome, kur daug rusų. Greitai išmokau. Tik vėliau – anglų. Bet darbo gauti tasi netrukdė. Man airiai kažką sako, o aš šypsausi, linkčioju, sakau „yes, yes“, jie man irgi šypsosi, sako „yes“, o aš paskui galvoju – įdomu, ko norėjo, ką sakė, bet kažkaip išsisukdavau“, – prisipažįsta rokiškietė.
Be abejo, kalbų išmokus buvo lengviau. „Dublinas – internacionalinis miestas, ten daug įvairių tautybių žmonių. Girdi aplinkui ir prancūziškai, ir itališkai, ir rusiškai, ir kitomis kalbomis kalbant“, – pastebi pašnekovė.
Lietuvių Dubline – pilna
Rita sako, kad Dubline lietuvių gausu. Eidamas gatve, nuolat girdi kalbant lietuviškai. Čia yra įsikūrusi ir stipri lietuvių bendruomenė, ir lietuvių mokykla, darželis, daug parduotuvių, grožio salonų, klinikų. Parduotuvės ne šiaip, o tokios, kuriose prekiaujama tik lietuviškais produktais. „Nejutome jokio lietuviškų produktų stygiaus ir juodos duonos neteko pasiilgti. Kai mano mama ruošdavosi atvykti pas mus į Dubliną, klausdavo, ko atvežti. Nesugalvodavau net ko prašyti. „Nieko nereikia, visko turim ir čia“, – sakydavau“, – prisimena Rita.
Dubline nemažai ir lietuvių atidarytų gydymo klinikų. Kaip pastebi rokiškietė, čia suvažiavę daug Lietuvos gydytojų, slaugytojų. Jos nuomone, jų paslaugos – aukštesnio lygio ir profesionalesnės nei airių. Rita pati tuo įsitikino.
Rimčiau susirgus, geriau grįžti į Lietuvą
Visos medicinos paslaugos Airijoje mokamos. „Vizitas pas gydytoją, nesvarbu, pacientas suaugęs ar vaikas, – 50 eurų. Mažiausias krustelėjimas, bet kuris tyrimas kainuoja, todėl rimčiau išsitirti yra labai brangu. Kaip dauguma elgiasi, kad nereikėtų mokėti už tyrimus? Pirmiausia „pasitaria“ su google, tuomet eina pas gydytoją patys sau diagnozavę ligą. Gydytojas irgi per daug nesuka galvos. Ima ir išrašo vaistų, dažniausiai penicilino“, – pasakoja Rita.
Rokiškietė sako, kad rimčiau susirgus geriausia grįžti gydytis į Lietuvą. Čia gausi profesionalesnę ir visapusiškesnę pagalbą. „Aš ir pati taip elgiausi, ypač kai gimė dvynukės“, – pastebi Rita.
Dvynukių Emilijos ir Kamilės gimimas nulėmė ir pokyčius rokiškietės gyvenime.
Dvynukės pakoregavo planus
Rita sako, kad gyventi Dubline jai labai patiko. „Maniau niekada negrįžti. Gerai su vyru gyvenome, viskas sekėsi: ir darbus turėjome, ir pinigų, ir nuomojamą bustą, ir draugų, ir su artimaisiais dažnai susitikdavome. Turėjome nemažai laisvalaikio, keliaudavome po Airiją, o aplinkui Dubliną viskas buvo išlandžiota – visi kalnai, upeliai. Mėgome Šiaurės Airiją. Nuostabiai gražu, o airiai draugiški, nejutau jokių rasizmo apraiškų. Bet kai gimė Emilija ir Kamilė, viskas pasikeitė“, – pasakoja Rita.
Tuomet šeima išsinuomojo namą, o Ritai teko mesti darbus. „Auginti vienai dvynukes – sunku. Patekti į valstybinį darželį praktiškai neįmanoma. Auklę samdyti brangu, kaina priklauso nuo jos darbo valandų skaičiaus ir nuo įvairių kitų dalykų – viskas kainuoja. Privatus darželis – taip pat labai brangu. Penki šimtai eurų per mėnesį už vieną vaiką, todėl man labiau apsimokėjo pačiai auginti ir prižiūrėti dukras. O artimieji toli“, – paaiškina Rita.
Dvynukės augo, artėjo mokyklos metas ir šeima ėmė svarstyti – kas toliau. „Į Airijos mokyklos paruošiamąsias klases vaikai pradeda eiti ketverių. Nors mokslai ten – kur kas lengvesni, daug kas net kėlė nuostabą. Pavyzdžiui, skaityti mokosi nuo atpasakojimų, pagal paveiksliukus, pagal kitų perskaitytą istoriją bando atspėti, kur kas parašyta. Galvojom, kai mergaitės pradės eiti į mokyklą, tuomet bus kur kas sunkiau grįžti į Lietuvą, o be artimųjų pagalbos vieniems auginti vaikus labai sunku. Reikia dirbti, to ir atvažiavom, o kas tuomet prižiūrės dvynukes? Airijoje labai griežta tvarka. Negali vaikų iki 12 metų nė akimirkai palikti vienų, privalai ir nulydėti, ir pasiimti iš mokyklos. Antraip iš karto būsi įskųstas. Vadinasi, dirbti aš negalėsiu dar ilgai, o vien iš vyro atlyginimo verstis visai šeimai – sunku. Tai ir nulėmė sprendimą grįžti“, – prisipažįsta Rita.
Kai dvynukės sulaukė trejų, Rita su jomis grįžo į Rokiškį. „Vyras liko Dubline. Mums dar labai reikia pinigų, nes turime planų. Tiek, kiek Airijoje, čia jis neuždirbs“, – sako pašnekovė.
Grįžimas
Gerą nuotaiką ir optimizmą skleidžianti Rita nesigaili savo sprendimo. „Man ir čia labai gerai. Čia mano ir vyro tėvai, draugai. Būti su artimaisiais – didelis džiaugsmas. Artimieji padeda auginti dukras. Visose instancijose, į kurias teko grįžus užsukti, sulaukiau vien tik pagalbos ir paslaugumo. Darbą labai greitai susiradau, įgijau kosmetologės specialybę, o dabar Rokiškyje statomės namą“, – šypsosi Rita.
Dvynukės – jau mokinukės. Abi lanko Dailės mokyklą. „Jos tik išoriškai labai panašios, charakteriai jų skirtingi. Ir dailei iš tiesų gabi tik viena, bet kaipgi kitos neleisi“, – sako jų mama.
Vis dėlto ne viskas buvo taip paprasta. Dvynukės į tėvų gimtinę grįžo gerai nemokėdamos lietuvių kalbos. „Buvo sunku. Ir kiti vaikai iš pradžių atsargiai į „svetimšales“ žiūrėjo. Lietuvių kalbą mergaitės jau išmoko, nors tarpusavyje iki šiol dažnai šnekasi angliškai. Nedraudžiu, noriu, kad nepamirštų anglų kalbos. Kita vertus, Rokiškyje atsirado ir daugiau iš kitų šalių grįžusių vaikų. Jų klasėje yra „italas“, „vokietis“, – pastebi Rita.
Iš pradžių dvynukes, grįžusias iš triukšmingo Dublino, stebino tuščios Rokiškio gatvės. Jos klausinėdavo mamos – o kur visi žmonės? Tik į „Maximą“ užėjusios sušukdavo: „A, štai kur visi!“ Laikui bėgant mergaitės apsiprato ir draugų susirado. Tačiau Airijos draugų dar nepamiršo ir kartais dar kalba apie grįžimą atgal.
Skirtumai
„Man, grįžusiai į Rokiškį po dešimties metų Dubline, skirtumai irgi krito į akis. Airojoje visi šypsosi, sveikinasi nepažįstami žmonės, iš pradžių skambindavau mamai ir sakydavau – įsivaizduoji, visi tik „hello“, „hello“, o aš net jų nepažįstu. Airiai labai draugiški, paslaugūs. Grįžusi namo matau daug rūškanų, nepatenkintų veidų. Mažai šypsenų. Jau buvau atpratusi“, – sako Rita.
Tačiau prie viso kito greitai įprato. „Klimatas Airijoje atšiauresnis. Vasaros labai vėsios, 25 laipsniai šilumos retai būna, saulės mažiau nei Lietuvoje, drėgna, atšiaurūs vėjai nuo vandenyno pučia, todėl čia džiaugiuosi keturiais metų laikais ir daug šiltesnėmis vasaromis“, – pastebi lietuvė.
Lietuviškų švenčių Dubline rokiškietė nepasigedo. Airija yra katalikiškas kraštas, todėl ten Kalėdos – pati didžiausia šventė. „Eglutes ima puošti anksti, Lietuvoje tokiu metu Kalėdomis net nekvepia, o airiai jau gyvena laukimo nuotaikomis. Bet Naujųjų sutikimo airiai nešvenčia – nėra tokių tradicijų. Iš pradžių bandėme Naujųjų naktį eiti į gatves, užsidegėme šaltąsias ugneles, bet pamatėme, kad niekas nešvenčia, jokių fejerverkų – nieko“, – prisimena Rita.
Airiams didelė šventė ir Pirmoji Komunija. „Vaikai eina be galo išpuošti, airės perka šia proga dukroms sukneles net už kelis šimtus eurų. Dalyvauja visa šeima, tai jiems svarbi šventė“, – sako Rita.
O puošiasi airės, pasak rokiškietės, savotiškai. Vienos labai ryškiai, iššaukiančiai – trumpi sijonukai, aukštakulniai, ryškus makiažas, kitos mūvi treningus. Šokiruoti apranga nebijo ir senjorai, kaip ir linksmintis baruose. „Jau nuo ketvirtadienio barai lūžta nuo žmonių. Linksminasi ne tik jaunimas, pilna senjorų, jie neužsidaro tarp keturių sienų, visur aktyviai dalyvauja, rengiasi taip, kad mūsų senjorai, matyt, savo akimis nepatikėtų, nevengia nei aukštakulnių, nei trumpų sijonų ar ryškių drabužių. Visiškai negalvoja, kaip kitiems atrodo, jie kur kas laisvesni žmonės negu mūsiškiai“, – apie pastebėtus skirtumus pasakoja rokiškietė.
Kas toliau?
Paklausta, ar neplanuoja grįžti į Airiją, o gal kur į kitą šalį, Rita sako, kad ne. „Jau nebesinori, čia gerai. Labai svarbu, kai artimieji vienoje vietoje. Nors paradoksas – kai išvykau iš Dublino, sesuo atvyko ir dabar jau kelinti metai ten gyvena. O aš – čia, Rokiškyje. Dažnai į Airiją nuvažiuoju – man tai tarsi antrieji namai. Viskas pažįstama, sava, miela“, – juokiasi rokiškietė.
Ritos manymu, Lietuva labai graži šalis ir veikti čia tikrai yra ką. „Kai vyras atvažiuoja, keliaujame po Lietuvą, mėgstame gamtą, pajūrį. Ateitį planuojame čia. Statomės namus, todėl vyras vis dar dirba Airijoje, nes namui baigti reikia pinigų, bet irgi planuoja grįžti. Aš ketinu šį rudenį pradėti vadybos studijas, o ateityje turbūt imsimės savo verslo“, – planais dalijasi rokiškietė.
Projektą iš dalies remia
