Anot organizatorių, vargonų muzikos festivalis palaipsniui išugdė klausytoją, be to, kasmet jį atranda vis nauji veidai – ir žiūrovai, ir atlikėjai. „Festivalis sulaukia vargonų bei klasikinės muzikos atlikėjų, norinčių pristatyti savo programas, dėmesio. Jo svarbumą liudija ir partneriai: Nacionalinė vargonininkų asociacija, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Čekijos Respublikos ambasada“, – sako viena organizatorių ir projekto autorė Rokiško kultūros centro direktorės pavaduotoja Aušra Gudgalienė.
Anksčiau festivalį rengdavo Panevėžio kolegijos Rokiškio filialas. Filialo nelikus, šį darbą jau kelinti metai perėmė Rokiškio kultūros centras. Organizatoriai neabejoja, kad festivalio pasisekimą lemia bendradarbiavimas su Šv. Mato bažnyčios bendruomene ir dekanu Eimantu Noviku.
Aušra Gudgalienė atsakė į „Gimtojo…“ klausimus.
– Koks bus šių metų festivalis?
– Rokiškis yra turtingas savo krašto kultūros istorija. Trys grafų dinastijos padėjo tvirtą kultūros ir meno pažinimo bei jų puoselėjimo ir įtvirtinimo visuomenėje pamatą. Gerbdami grafų pradėtą darbą, mes, kultūros organizatoriai, vystome kultūros projektus, užtikrinančius istorinių asmenybių, įvykių, objektų atminties įamžinimą.
Viena iš tokių miestui svarbių asmenybių – čekų muzikas, pedagogas ir vargonininkas Rudolfas Lymanas, visą savo gyvenimą pašventęs vargonų muzikai. Būdamas ne tik muzikantas, bet ir pedagogas mokė vaikus ir suaugusiuosius giedoti, vargonuoti, groti įvairiais muzikos instrumentais tuometinėje Grafiškojoje giedojimo ir vargonavimo muzikos mokykloje. Nors buvo save pašventęs pedagoginiam darbui, nepamiršo ir muzikavimo – rašė kūrinius vargonams, aranžavo, rengė vargonų muzikos ir chorinio giedojimo koncertus.
Kasmet jau 20 metų vykstantis vargonų muzikos festivalis R. Lymano asmenybei atminti sudaro sąlygas ne tik išgirsti vargonų muzikos atlikėjų, chorinės muzikos koncertus, bet ir pasakoti klausytojams apie grafų Krošinskių, Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių indėlį į kultūrą, apie to meto istorinius įvykius, kurie padėjo arba trukdė vystyti aukštos kultūros projektus, apie kompozitorius, kūrusius ir kuriančius vargonams Lietuvoje ir Europoje, apie istorinius objektus – vargonus, Šv. Mato bažnyčios ansamblį, pirmąją muzikos mokyklą (pastatas esantis šalia bažnyčios) bei apie religinę, bažnytinę ir sakralinę muziką, jos esmę, paskirtį, įtaką.
– Renginys ne tik „nenumirė“ per dvidešimt metų, bet įgavo kaip ir kitą kvėpavimą – vis daugiau įdomesnių atlikėjų… Kokios priežastys?
– Per 20 metų festivalis vystėsi ir keitėsi tiek savo trukme, tiek veiklomis: nuo 1 dienos iki 8 savaičių, nuo 1 koncerto iki 13, nuo mokslinių konferencijų muzikams iki edukacinių programų vaikams. Nepaisant pokyčių, festivalis yra žinomas ir laukiamas kultūros reiškinys tiek gausios publikos, tiek ir festivalio dalyvių.
Festivalio organizavimo pirmtakai yra padarę didžiulį darbą, kad vargonų muzikos festivalis šiandien yra stiprus kultūros reiškinys. Per paskutinius trejus-ketverius metus formuojasi tam tikros naujos jo organizavimo tradicijos – festivalis prasideda per gražią Žolinės šventę. Nuo 2017 m. šis renginys turi globėją – Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos kleboną dekaną kunigą Eimantą Noviką. Festivaliui jau prigijo šūkis lotynų kalba Musica est dei donum optimi (liet. Muzika yra dievo dovana). Šios sentencijos autorius Orlandas Lasas (apie 1530-32 m. − 1594 m.) – prancūzų-flamandų muzikos mokyklos kompozitorius, žymiausias ir populiariausias Europos kompozitorius, savo gyvenimo metu ir iškart po mirties kūryba (parašė apie 2000 kūrinių!) toli lenkęs bet kurį kitą savo meto kompozitorių ir dar 100 metų po to.
– Kuriuos atlikėjus, kokius festivalio momentus galėtumėte išskirti šiemet? Kas, ką suplanavote, galbūt neįvyks dėl dabartinės situacijos?
– Nauja festivalio veikla – su vargonų muzika susijusi edukacinė programa Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos bendruomenei. Pernai muzikos mokyklos vaikai ir mokytojai dalyvavo Nacionalinės vargonininkų asociacijos vedamoje edukacinėje programoje „Instrumentų karalius kviečia“. Programa paliko didžiulį įspūdį! Todėl rengiant projekto paraišką į veiklų kalendorių iškart įtraukėme edukaciją. Taigi šiais metais muzikos mokyklos bendruomenė yra kviečiama į veiklą „Sklaidant vargonų istorijos puslapius“, kurią ves vargonininkė Diana Encienė. Edukacinė programa vyksta bažnyčioje, prie vargonų, kurioje vaikai ir mokytojai nėra pasyvūs stebėtojai, priešingai, yra aktyvūs dalyviai.
Rengdami festivalio programą vadovaujamės keliomis kryptimis. Šalia vargonų muzikos meistrų būtina sudaryti sąlygas pasirodyti jauniems, tik savo kūrybinį kelią pradedantiems, tačiau gabiems atlikėjams – 2017–2020 metų įvairių konkursų laureatams. Turėjome planų festivalyje išgirsti Vilniaus tarptautinio jaunimo muzikos konkurso „Premio Scarlatti“ Grand Prix laureato koncertą. Deja, dėl tos pačios pandemijos, konkursas iš pavasario perkeltas į vėlyvą rudenį, todėl laureatą galėsime išgirsti tik kitais metais. Visgi turėsime progą išgirsti jauną ir labai talentingą violončelininkę Žaną Miniotaitę, kurią pastebėjo garsus estų vargonininkas Aare-Paul Lattik ir pasiūlė kartu parengti programą būtent vargonams ir violončelei. Dėl koncerto sutarta dar praėjusių metų vasarą! Vykdome savotišką „Sugrįžimų“ programą – į repertuarą siekiame įtraukti koncertus vargonininkų, chorvedžių, solistų, kurie savo muzikinį kelią pradėjo būtent Rokiškyje. Šiais metais „Sugrįžimų“ programoje turėjo pasirodyti vargonininkė Kristina Kuzminskaitė, kuri jau 20 metų dirba ir gyvena Vokietijoje (Rokiškio kultūros mokykloje baigusi vargonavimo studijas), kartu su savo jaunuolių choru. Deja, pandemija sugriovė planus. Vykdome derybas ir viliamės Kristiną išgirsti 2021 m. Dar viena kryptis – festivalį užbaigti chorinės muzikos koncertu (pamenate, pernai festivalį užbaigė choras „Ąžuoliukas“). Šiais metais baigiamajame koncerte – Šiaulių valstybinis choras „Polifonija“, kuris atliks specialiai šiam chorui parašytą sakralinį opusą „Vilties mišios“. Kūrinį sustiprins tokie muzikos grandai kaip vargonininkas Andrius Bartulis, perkusijos meistras Arkadijus Gotesmanas, saksofonininkas Petras Vyšniauskas. Beje, choras „Polifonija“ pažadėjo, kad festivalio koncerte nuskambės ir Rudolfo Lymano kūriniai.
Visi festivalio koncertai yra ypatingi! Su nekantrumu laukiame festivalio atidarymo koncerto rugpjūčio 15 d. 19 val. „Giesmė ir žodis tave garbei“, kuriame susijungs muzika ir poezija. Rugpjūčio 23 d. turėtų nustebinti dueto Aušros Motūzaitės-Pinkevičienės ir Vido Pinkevičiaus rečitalis keturiomis rankomis ir keturiomis kojomis! O miesto šventės savaitgalį, rugsėjo 19 d., kviečiame į Juozo Keliuočio viešąją biblioteką pasiklausyti Vakarų Europos vokalinės ir fortepijoninės muzikos (Paulė Gudinaitė ir Mindaugas Zimkus), rugsėjo 20 d. Šv. Mato bažnyčioje – du talentai: vargonininkas Rimvydas Mitkus kartu su multiinstrumentalistu Sauliumi Petreikiu.
Organizuodami festivalį telkiame dėmesį ne tik į meninę programą, bet ir į atminties ženklų puoselėjimą. 2019 m., dėka Lietuvos kultūros tarybos ir Rokiškio r. savivaldybės skirto finansavimo, atlikome nemenkus vargonų tvarkymo darbus bei pakabinome atminimo lentą ant pastato, kuriame dirbo ir gyveno R. Lymanas, veikė pirmoji Grafiškoji muzikos mokykla. Šiais metais vykdome čekų skulptoriaus J. Bucko 2003 m. sukurto koplytstulpio vargonams restauravimo darbus ir planuojame skulptūrą perkelti į Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos kiemą šalia jau ten esančių su muzika susijusių medžio drožinių.
Festivalio esmę atspindi vargonininko R. Gučo mintis: „Nesvarbu, Kaune ar Paryžiuje, smuikai, fortepijonai, jie geresni ar blogesni, iš esmės yra tokie patys. O vargonai skiriasi dydžiu, valdymo sistema, stiliumi ir, svarbiausia, visuomet susiję su krašto istorija, tradicijomis, bendruomene, kuriai reikia vargonų muzikos, kuri skiria tikrų vargonų garsą ir pažįsta bei vertina šimtamečių krikščioniškų tradicijų išpuoselėtą bažnytinę muziką“.
– Kaip pandemija palietė jo organizavimą, su kokias sunkumais susidūrėte?
– Pandemija palietė. Tikimės, nebepalies. Bet per šiuos kelis mėnesius pasidarėme labai lankstūs ir supratingi. Dėl tam tikrų suvaržymų užsieniečiams, turėjome atsisakyti vargonininkės iš Čekijos koncerto. Bet! Jau sutarėme, kad kitais metais festivalyje pasirodys ne tik Ivanka Michalovičova, bet ir nuostabi atlikėja Michaela Kačerkova. Dėl pandemijos į festivalį nebeatvyksta Kristina Kuzminskaitė iš Vokietijos bei dėl į rudenį nukelto konkurso „Premio Scarlatti“ – Grand Prix (pagrindinio prizo) laimėtojas. Ryšys su muzikantais liko ir tikimės šiuos atlikėjus išgirsti kitąmet.
– Programa šiemet labai įvairiapusė. Vargonai, solistai, chorai, poezija. Kaip pavyko prikviesti pasirodyti tokus žinomus atlikėjus, kaip Jurga Šeduikytė, Saulius Petreikis?
– Festivalio ilgaamžiškumas – sukurta daug nuoširdžių ryšių su muzikos pasaulio atstovais. Festivalio vardas žinomas, todėl atlikėjai jaučia didžiulę pagarbą ir dėkingumą atvykti į Rokiškį, į įspūdingą šventovę susitikti su klausytojais. Beje, daugelį vargonininkų vilioja mūsų vargonai, nes tai labai geras, autentiškas, kruopščiai mūsų vargonininko Justino Šapolos prižiūrimas instrumentas. Kaip tik šią savaitę, likus kelioms dienoms iki festivalio, Justinas derina kiekvieną vamzdį, vamzduką, vamzdelį (o jų net 1440!). Derinimas dažnai trunka iki paryčių. Taip pat vilioja puiki akustika, bažnyčios aura. Kaip pavyko prikviesti žvaigždes? Visi programoje – žvaigždės! Tiesiog, imi ir kvieti. Nuoširdžiai ir paprastai sakai: „Atvykite pas mus, Rokiškio klausytojai jūsų laukia“.
– Ar žiūrovai bažnyčioje koncertuose turės būti su kaukėmis? Kokie reikalavimai?
– Pagrindinė taisyklė – atstumas. Mūsų bažnyčia – erdvi, tad saugaus atstumo išlaikymas ne problema. Dėl visų saugumo rekomenduojame dėvėti kaukę. Turėsime rankų dezinfekavimo skysčio. Daugelis koncertų nuo 15 val., taigi po šv. Mišių bus laiko išvėdinti patalpas.
– Kiek lėšų festivaliui organizuoti yra gauta?
– Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Rokiškio rajono savivaldybė, Lietuvos ir Čekijos draugija, Čekijos ambasada Vilniuje. Festivalio biudžetas – beveik 15 tūkst. eurų.
Festivalį remia vietos verslininkai dovanodami gėles ir gaminamą maisto produkciją. Rokiškio kultūros įstaigos prisideda prie festivalio leidiniais apie mūsų kraštą bei viešindami festivalį. Taip pat džiaugiamės, jog „Gimtasis Rokiškis“ yra festivalio informacinis rėmėjas.
Vargonų tradicijų Rokiškyje istorija
Daugiau nei prieš 130 metų Rokiškyje įkurta vargonininkų mokykla, o jai vadovauti pakviestas čekų muzikas, pedagogas, vargonininkas ir kompozitorius Rudolfas Lymanas. Šiandien jo vardu pavadinta Rokiškio muzikos mokykla, o Lietuvos šiaurėje dėl nežinomų priežasčių tuomet įsikūrusio čeko asmenybė domina ir muzikantus, ir istorikus.
XIX a. pabaigoje R. Lymanas paliko savo gimtinę Čekiją ir apsistojo Rokiškyje. Jis – jauniausias gausios čekų šeimos vaikas – į Rokiškį atvyko pakviestas kultūros ir menų rėmimu garsios grafienės Marijos Tyzenhauzaitės–Pšezdzieckienės 1883-iaisiais. Tada ir įsteigė čia Grafiškąją muzikos ir giedojimo mokyklą. Ji buvo įkurta akmeniniame name šalia Šv. Mato bažnyčios.
Nors Rokiškyje muzikuota ir anksčiau, tačiau neabejojama, jog R. Lymano atvykimas ir vargonų mokyklos įkūrimas buvo labai svarbus įvykis Rokiškio kultūriniame gyvenime.
Paminklu kapinėse pasirūpino kunigas
R. Lymanas mirė Rokiškyje 1904 m. būdamas 48-erių. Archyvuose rašoma, jog nuo inkstų ligos. R. Lymano kapą jo palikuonys ir visi, kuriems rūpi ši asmenybė, gali aplankyti senosiose Rokiškio miesto kapinėse. Apmaudu, o jo darbų tyrinėtojams apskritai nesuprantama, kad patys muziką pasikvietę, mokyklą rėmę Rokiškio grafai po R. Lymano mirties net kuklaus paminklo jam nepastatė. Tuo, praėjus ne vienam dešimtmečiui, 1950-aisiais pasirūpino Rokiškio klebonas Albertas Talačka. Būtent jis, anot istorikų, rado muziko kapą ir pastatė kryžių, kuris, niekam nereikalingas, buvo išmestas už kapinių tvoros.
Taigi, R. Lymano dėka, vargonavimo tradicijos Rokiškyje siekia XIX a. Jas puoselėdamas Panevėžio kolegijos Rokiškio filialas ėmėsi ruošti vargonininkus ir 1991-aisiais išleido pirmąją jų laidą. Kolegijos dėstytojai prisimena, jog pradžioje susidomėjimas vargonų specialybe buvo didžiulis. Tiesa, vėliau jis nuslūgo – mat iš vargonavimo šiais laikais vargiai pragyvensi, jauniesiems muzikantams vis reikėdavo ieškotis papildomo darbo.
Atidavė pagarbą
Prieš dvidešimt vienerius metus Panevėžio kolegijos filialas, norėdamas atiduoti deramą pagarbą R. Lymanui, ėmė rengti tarptautinius vargonų muzikos festivalius, kuriuose jau dalyvavo ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Vokietijos, Čekijos, Belgijos bei kitų šalių atlikėjai – studentai ir profesionalai. Šio festivalio atsiradimas Rokiškyje – nėra atsitiktinumas. Jo iniciatorė, buvusi Panevėžio kolegijos Rokiškio filialo direktorė, Stanislava Juškienė „Gimtajam…“ yra pasakojusi, kaip gimė šis renginys. Krašto muziejuje tuomet koncertavo žinomas vargonininkas Gediminas Kviklys. Besiklausant jo, moteriai ir kilo mintis Rokiškyje rengti vargonų muzikos festivalius. G. Kviklys rokiškietės idėją palaikė ir prasidėjo darbas. Ne tuščioje vietoje, o tęsiant R. Lymano tradicijas. Festivalio koncertai vykdavo tuometinėje Rokiškio aukštesniosios pedagogikos mokyklos salėje. Tiesa, klausytis vargonų čia galėjo nedidelė visuomenės dalis, o skleisti šią muziką norėjosi plačiau, perkelti į dvarą, bažnyčias. Vėliau koncertai ir persikėlė į šias erdves.
Iš pradžių S. Juškienei sudėtingiausia buvo ne pasikviesti į festivalius vargonininkus, bet gauti jiems lėšų. Pirmąjį ir antrąjį festivalius tuometinė Rokiškio aukštesnioji pedagogikos mokykla rengė savo lėšomis. Trečiaisiais metais S. Juškienė rašė projektą: renginys gavo 2 tūkst. Lt paramos. Vėliau projektai būdavo finansuojami didesniais pinigais, be to, festivalį ėmė globoti ir remti Čekijos ambasada. Festivalyje yra dalyvavę žinomi Čekijos, Latvijos, Estijos, Lietuvos vargonininkai, solistai, chorai, kameriniai ansambliai.
Verta istorikų dėmesio
Nepaisant to, kad vyksta vargonų muzikos festivaliai, R. Lymano asmenybė verta atskiro kruopštaus istorikų dėmesio. Ypač žinant, kad ilgą laiką apie metrą (taip jis vadintas) nebuvo net elementariausių žinių. Spragas užpildė 2004-aisiais tūkstančio egzempliorių tiražu išleista knyga „Čekų muzikas, pedagogas, vargonininkas Rudolfas Lymanas“. 10 tūkst. Lt jai atsirasti išrūpino S. Juškienė. Tai buvo pirmas rimtas leidinys apie šią neeilinę asmenybę. Jis pirmiausia įdomus tuo, kad čia sudėti iki tol niekur nepublikuoti R. Lymano laiškai, nematytos archyvinės nuotraukos. Jas rengėjai gavo iš Čekijos Antonino Dvoržako muziejaus bei muziko giminių. Knygoje pakankamai daug informacijos apie vargonininkų mokyklą, mokymosi sąlygas, aprašomas paties R. Lymano autoritetas ir galimybė baigus jo mokyklą „atverti bet kurias duris“.
Projektą iš dalies remia:
