Kokie įspūdžiai išlikę?
Lietuvių ir latvių saviveiklinių kolektyvų draugystė tęsiasi nuo sovietinių laikų, ypač aktyvi buvo nepriklausomybės pradžioje. Abi – Elinga ir Asta – sako dar nedirbančios tiek ilgai, kad galėtų pasakoti ištisas istorijas. Pasak jų, įsimintiniausia, kad visos Latvijoje vykusios šventės puikiai organizuotos – nuo techninių dalykų iki svečių priėmimo. Svečius pasitikdavo išgražintas, sutvarkytas, gėlių puokštėmis išdabintas miestelis. Lietuviams būdavę labai neįprasta matyti chrizantemomis papuoštą sceną, nes šios gėlės mūsų kraštuose nešamos dažniausiai tik į laidotuves. Pašnekovės iki šiol prisimena skaniausią valgį Latvijoje – bandeles su lašinukais. Juodupėnus koncertuoti kviesdavo į Aknystą, Saulkrastus, Viesytę, Cėsį… Pavyzdžiui, metraštyje užfiksuota, kad 2003 m. rugpjūtyje dalyvauta Sėlių krašto šventėje Aknystoje (su šiuo miestu sieja stipriausia draugystė), kur buvo suvažiavę folkloro kolektyvai ir kaimo kapelos iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos.
Deja, aktyvi draugystė priblėso iširus kai kuriems latvių kolektyvams, anapilin išėjus geram juodupėnų draugui, Aknystos miesto seniūnui, vėliau bendruomenės pirmininkui Laimonui Medveckiui, mokėjusiam groti ir dainuoti. Kita priežastis – lėšų trūkumas, mat nepavyko laimėti kai kurių projektų. Retsykiais koją pakiša sutapimai: kai Juodupėje švenčiamos Antaninės, latviai jose negali dalyvauti, nes tuo metu pas juos tradiciškai vyksta abiturientų išleistuvės.
Kultūros darbuotojos išdavė – ilgametė saviveiklininkė Irena Aleksiejienė latvius „pažįsta nuo savo gyvenimo pradžios“. Moters įkalbinėti neteko, ji noriai sutiko pasidalinti prisiminimais. Saviveikloje jinai sukasi nuo 17 metų, dirbdama vilnonių audinių fabrike „Nemunas“ dainavo jo chore. Būtent choras, išmokęs keletą dainų latvių kalba, dažnai važiuodavo pas kaimynus. Iširus fabriko chorui, moteris dar 14 metų važiuodavo dainuoti chore Rokiškyje, paskui įsisuko į Juodupės saviveiklininkų būrį.
Moteris prisimena: „Ypač pradėjome bendrauti po atgimimo. Tuo metu bendruomenės pirmininkas buvo mokyklos direktorius Petras Marcijonas, jis organizuodavo susitikimus. Vieni pas kitus važiuodavome per valstybines šventes, Jonines, latviai koncertuodavo Juodupėje rengiamose vasaros pabaigos šventėse. Bendraudavome rusų kalba. Aknystoje gyvena lietuvių, bet beveik visi kalba tik latviškai, nes lietuviškai primiršę. Latvijoje praleisdavome visą dieną, aplankydavome įvairių žymių vietų. Mūsų nuotaika būdavo pakili.“ Pasak jos, Latvijoje išvaikštinėti visi takeliai. Dabar važiuodami į svečius vežasi bent vieną dainą latvių kalba. „Posmas latviškai, posmas lietuviškai“, – atvirauja moterys ir priduria, kad kartais verčiant tekstą prireikia interneto arba abi kalbas mokančių žmonių pagalbos. Populiariausios, įsimintiniausios esą latvių kompozitoriaus Raimundo Paulo dainos.
Už ką latviai pagirdavo lietuvių kolektyvus? „Jiems labai patinka lietuvių kapelos, jas išlydėdavo griausmingais plojimais. Matyt, todėl, kad pas juos tokių kolektyvų beveik nėra. Latviai mėgsta burtis į chorus, šokių ir folkloro grupes“, – pasakojo Asta ir Irena. Šiuo metu Juodupėje gyvuoja dvi kapelos – „Jadupėla“ (vad. A. Jakuntavičienė) ir „Vyžuonta“ (vad. E. Astrauskienė), besiskiriančios muzikavimo stiliais. „Jadupėla“ – tradicinė kapela, o „Vyžuonta“ – stilizuota, nes joje grojama ir bosine gitara, ir estradiniais būgnais. Taip pat yra moterų vokalinis ansamblis ir senjorų etnografinis ansamblis „Volungė“ (vad. A. Jakuntavičienė).
Išmokta pamoka: važiuoji į Latviją – pasiimk asmens dokumentą
Ar viešint nutiko smagių, keistų dalykų? Pasipylė prisiminimai, kaip grįždami iš Viesytės saviveiklininkai sugalvojo važiuoti trumpesniu keliu ir pasiklydo, kaip bekoncertuojant nutrūko vadovės akordeono diržas, todėl kitam žmogui teko stovėti už nugaros ir juos laikyti. O kartą, Latvijoje turėdami laisvo laiko, juodupėnai išsiruošė pasivaikščioti upės pakraščiu ir užtiko gydomųjų, labai smirdinčių grybų. Jų forma primena vyrišką organą. Viena juodupėnė nurovė grybą ir įsidėjo į rankinę, ketindama parsivežti į namus. Deja, pakeliui į Lietuvą jį teko išmesti, nes užsmardino visą autobusą…
Paskutinis nuotykis nutiko prieš dvejus ar trejus metus: du vyrai su vadove nusprendė, kad važiuos savais „žiguliais“ ir Latviją pasieks greičiau už kitus saviveiklininkus, vykusius autobusu. Deja, „žiguliais“ važiavusį ekipažą sustabdė latvių pareigūnai. Vienas juodupėnas neturėjo paso, kito dokumento galiojimo terminas buvo pasibaigęs. „Tai kai užlaikė… Nors galėjo atlaidžiau pažiūrėti, juk žinojo, kad vyksta renginys“, – stebėjosi pašnekovės ir prisiminė, jog „braliukų“ pareigūnai netgi grasino pažeidėjus perduosią Interpolui…
I. Aleksiejienė nostalgiškai apibendrino: „Juokelių daug pasidarydavome, bet viskas praeina ir pasimiršta.“
Jungtinės pajėgos stebino žiūrovus
Kultūrinėje erdvėje aktyviai bendradarbiauja Juodupės ir Aknystos gimnazijos. 2017 m. abiejų mokyklų jungtinės pajėgos pastatė muzikinį spektaklį „Eglė žalčių karalienė“. Tais metais Juodupėje jis parodytas du kartus – baigiantis mokslo metams ir gruodžio mėnesį, per gimnazijos jubiliejaus šventę (joje talkino ir Rokiškio vaikų mokyklos–darželio „Ąžuoliukas“ auklėtiniai). 2018 m. jį pamatė ir Rokiškio bei Garšvinės (Latvija) žiūrovai. Pasak Juodupės gimnazijos direktorės pavaduotojos Audronės Rekertienės, iš Latvijos atskriejo labai geri įvertinimai, žiūrovai buvo nustebinti.
Projektą iš dalies remia
