– Kaip ten atsidūrei?
– Pernai birželį baigusi bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), tęsiau jas LMTA Muzikos atlikimo (specializacija – akordeonas) magistrantūros studijų programoje. Ir jau pačioje studijų metų pradžioje, rugsėjo mėnesį, išvykau į „Erasmus+“ studentų mainų programą, į Bratislavos menų akademiją. Čia stažavausi vieno žymiausių Slovakijos akordeonininkų prof. Boris Lenko klasėje. Ir… Nusprendžiau čia pasilikti ilgesniam laikui.
– Kodėl?
– Todėl, kad supratau, jog noriu kažką keisti gyvenime. Man atrodė, kad užtenka turėti vieną (BA) diplomą Lietuvoje. Kodėl gi nepabandžius magistro studijų baigti kur nors kitur, o ne tame pačiame universitete. „Erasmus+“ mainų programa yra vienas ir kol kas pats įsimintiniausias periodas. Tai suteikė be proto daug patirties. Nekalbu tik apie studijas, bet ir apie gyvenimo-išgyvenimo prasmes svetur. Žinoma, ir muzikinių žinių gilinimą, ir jau turimų įgūdžių tobulinimą. Supratusi, kad atėjo laikas naujam gyvenimo puslapiui, nusprendžiau apversti viską aukštyn kojomis ir sugriauti tai, ką turėjau gimtojoje šalyje. Nors ką čia toks jaunas dar gali labai turėti (šypsosi – aut. past.). Išėjusi iš „visų komforto zonų“, atsisakiusi visų patogumų ir, svarbiausia, saugumo jausmo, draugų ir paskutiniuosius penkerius metus nusistovėjusios rutinos, išvykau į nežinomybę.
– Ar buvo kažkoks konkretus įvykis, kodėl visgi apsisprendei, kad reikia „šokt stačia galva į nežinomybę“? Kokios patirtys tai lėmė?
– Aš ir anksčiau galvojau, kad būtų įdomu studijuoti kur nors kitur. Po magistro pirmame kurse vykusios „Erasmus+“ programos supratau, kad viskas: nenoriu grįžti. Dabar arba niekada. Tiesiog iš vidaus traukė pasilikti ten ir toliau pažinti kultūrą, žmones, pačią šalį. Aišku, ir toliau darbuotis savo sferoje. O ir akademija tikrai ne blogesnė.
– Grįžkim į pradžią, kuo gyvenai būdama mokinė, vėliau studentė?
– Gimiau Rokiškyje, Čekauskų šeimoje. Nuo pat gimimo mama norėjo, kad būčiau šokėja. Tačiau nuvyliau – į Choreografijos mokyklą nuėjau tik vieną kartą. Buvau tada pirmokė, mokiausi „Varpelio“ pradinėje mokykloje (pirmoji mokytoja Audronė Matulionienė). Pabandžiau. Ir po to pasakiau: „Ten gyvenime negrįšiu.“
Mano tėvai vis matydavo, kaip domiuosi senu senelio akordeonu. Nedaviau jiems ramybės, drumsdavau namų tylą. Tėvai suprato, kad mano dėmesį šiam instrumentui galima realizuoti Rudolfo Lymano muzikos mokykloje. Pirmoji ir „pati pačiausia“ mano akordeono mokytoja Nijolė Butkevičienė. Štai tokia ta paprasta pradžia profesionaliosios muzikos link. Nors, būdama vaikas, tikrai nesvajojau ir tikrai nesupratau, „kas per dalykas ta muzika“, kas toks „yra muzikos atlikėjas“, surizikavau vėl. Baigusi 10 klasių „Romuvos“ gimnazijoje ir „įsprausta į kampą“ savo mokytojos, išvykau studijuoti į Juozo Tallat-Kelpšos muzikos konservatoriją. Pamenu ir šiandien, kaip ji man kartodavo: „Kiek metų dar čia vaikščiosi? Jau ant nosies 16-a, tu muzikos mokykloje jau baigei viską, ką tik galėjai.“ Kartu darbavomės devynerius metus. N. Butkevičienė tapo kaip ir antrąja mama. Augino mane kaip asmenybę muzikę. Taigi, jos dėka 11–12 gimnazijos klases baigiau Vilniaus muzikos konservatorijoje, Irenos Lošakevič klasėje. Na, o po konservatorijos? Čia kaip diena aišku, sekė Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Ketverius metus mokiausi dėstytojo doc. Raimondo Sviackevičiaus akordeono klasėje. Įgijau Muzikos atlikimo ir Muzikos pedagogikos bakalauro studijų laipsnius.
(Daugiau – ketvirtadienio „Gimtajame…“)
Miela Reda, ką jūs pristatot dvelkia paprastumu…nuoširdumu ir yra man labai įdomu…įkvepia, pamoko…ačiū ir sėkmės abiem…