Šalies pieno ūkyje situacija kaista: kovo mėn. perdirbėjams kirtus per pieno supirkimo kainas, ūkininkai juos įtaria pieno ūkių ir kooperatyvų žlugdymu bei rengiasi rimtam atkirčiui. Tačiau žemdirbiams nėra lengva: Žemės ūkio ministerija, anot pieno gamintojų, stojo ne jų, o perdirbimo įmonių pusėn…
Tandemas?
Kaistant aistroms dėl pieno supirkimo, žemdirbiai ir jiems atstovaujančios visuomeninės organizacijos įtaria, jog valdžia ir perdirbėjai sudarė tandemą. Ateityje pieno gamintojai bus dar labiau diskriminuojami, nes nuo šiol pieno gamintojams svarbiausius sprendimus gali priimti vos keli pieno supirkėjai ir valdžios atstovai.
Įtarimų dėl politikos ir verslo galimų nešvarių žaidimų žemdirbiams kilo suabejojus žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus įsakymu, kuriuo buvo pakeista Žemės ūkio ministerijos trišalės Pieno tarybos nutarimų priėmimo tvarka. Šios tarybos sprendimai yra patariamojo pobūdžio, tačiau jais remdamiesi valstybės pareigūnai rengia ir teikia teisės aktus, o pieno perdirbėjai keičia supirkimo kainas.
Tarybą sudaro 15 asmenų: po penkis valstybės, pieno perdirbimo įmonių ir pieno gamintojų atstovus. Pagal tarybos reglamentą, pasiūlymas priimamas „už“ balsavus dviem trečdaliams narių. Tačiau praėjusių metų lapkrityje vykusiame Pieno tarybos posėdyje buvo pasiūlyta sprendimus priimti paprasta balsų dauguma, t. y., kai už pasiūlymą balsuoja pusė tarybos narių plius vienas.
Ignoruos
Pieno gamintojai tokiam pasiūlymui nepritarė, tačiau žemės ūkio ministras šią balsavimo tvarką patvirtino. Ji suerzino pieno gamintojų atstovus. Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininko Jono Vilionio ir Žemės ūkio rūmų pirmininko Andriejaus Stančiko nuomone, pieno gamintojams nebėra prasmės dalyvauti Pieno tarybos veikloje, nes sprendimus paprasta balsų dauguma visada nulems perdirbėjai ir valdžios atstovai.
Prieš dešimt dienų pieno gamintojų atstovai raštu informavo Žemės ūkio ministeriją, jog neatšaukus pieno gamintojus diskriminuojančio įsakymo, jie nedalyvaus Pieno tarybos posėdžiuose. Tačiau pieno gamintojai negavo ministerijos atsakymo, todėl nutarė nevykti į balandžio 18 d. suplanuotą trišalės Pieno tarybos posėdį, nors jo darbotvarkėje – pieno gamintojams ypač svarbūs klausimai.
Posėdyje numatyta atsakyti, kodėl sumažintos pieno supirkimo kainos, įtrauktas klausimas dėl pieno gamintojų, keičiančių pieno supirkimo įmones, kaip sustiprinti perbėgėlių kontrolę. Taip pat numatyta svarstyti galimybę panaikinti somatinių ląstelių nustatymo ribas, nustatyti inhibitorinių medžiagų ir sankcijų taikymo bei Pieno supirkimo taisyklių pakeitimus.
Vienysis
Apie pieno ūkyje bręstančius nesutarimus tarp žaliavos gamintojų ir perdirbėjų bei įtarimus dėl pieno kooperatyvų ignoravimo „Gimtasis Rokiškis“ rašė balandžio 12 d. Tuomet ūkininkai dar vylėsi visas problemas išspręsti balandžio 18 d. per trišalės Pieno tarybos posėdį.
Ūkininkų, pieno kooperatyvų ir jiems atstovaujančių visuomeninių organizacijų nepasitenkinimas dėl sumažintų pieno kainų pasiekė aukščiausią tašką. Šią savaitę jų atstovai renkasi Marijampolėje, kur spręs, kokių konkrečių žingsnių imtis.
„Jei nepriversime perdirbėjų paisyti mūsų nuomonės, jie dar labiau mus engs. Beliks išparduoti karves, pievas užsėti javais arba mesti verslą ir emigruoti“, – sakė pavardės viešinti nenorėjęs stambaus pieno ūkio šeimininkas. Jis neslėpė: jei prieš dešimtmetį būtų numanęs, jog pieno litrą įmonė pirks pigiau, nei parduotuvėje kainuoja litras vandens, ir beveik 4 kartus pigiau, nei žemdirbiams atsieina litras dyzelino, nuo pieno ūkio būtų bėgęs kaip velnias nuo kryžiaus… Tačiau, anot pašnekovo, investavus į ūkį daug lėšų, keisti verslo kryptį nėra lengva.
Karavanas eina…
Kainų politika pieno ūkių savininkams vienodai nepalanki, tačiau kai kurie jų, nebodami mažinamų supirkimo kainų, plečia fermas perdirbimo įmonių paskolintais pinigais ir ilgam tampa priklausomi nuo vieno supirkėjo.
Vienas jų – rokiškėnas Marius Jarušauskas, kolegų slapčia vadinamas „Don Kichotu“.
Pamatę Joniškio kaime (Panemunėlio sen.) Jarušauskų ūkyje rekonstruojamą fermą, rajono pieno ūkių savininkai svarstė: „Ar šis ūkininkas neįpuls kaip muselė į išrūgas? Ar nevertėjo jam mesti pieno gamybos ir imtis mažiau rizikingo grūdų auginimo verslo?“
Spjauti lengva
Dešimt metų pieno ūkį kuriantis M.Jarušauskas sako esąs idealistas: „Spjauti galima, bet ką veiksi po to? Grūdų auginti neturime galimybių, nes per mažai žemės. Turime pieno įrangą ir pienininkų patirtį, aplinkui mūsų fermas – ganyklos. Žinoma, galima viską išparduoti ir bėgti į užsienį arba tapti Darbo biržos klientais, bet mes to nenorime“, – savo filosofiją dėstė p. Marius.
Ūkininkai Jelena ir Marius Jarušauskai gana skeptiškai vertina pieno kooperatyvų, kuriais žavisi daugybė ūkininkų, veiklą. Esą šiems parduoti pieną taip pat nelengva: kooperatyvuose vyksta vidiniai konfliktai, vengiama imti pieno tyrimus ir galimai klastojama pieno kokybė, taip mažinamos ūkininkų pajamos už pieną.
„O kam dar galėčiau parduoti pieną, jei ne „Rokiškio sūrio“ bendrovei? Juk ji ranka pasiekiama. Jei kyla kokių nesusipratimų, važiuoju pas bendrovės vadovus ir deruosi. Jiems reikia pieno, o man reikėjo statyboms pinigų, tad sudarėm abiem šalims naudingą sutartį“, – dėstė p. Marius.
Karvidei rekonstruoti ir pieno įrangai įsigyti ūkininkai paklojo per 250 tūkst. litų. Jau anksčiau bankais nusivylęs ūkininkas nebesiryžo kartoti tos pačios klaidos, todėl pinigų skolinosi iš pieno perdirbimo įmonės, kuriai parduoda savo produkciją. Paklaustas, kiek pinigų jam lieka nuo parduoto pieno tonos atskaičiavus patirtas išlaidas, p. Marius purtė galvą: esą geriau neskaičiuoti, nes galima stipriai nusivilti.
Taupo
Nuo balandžio vidurio J. ir M. Jarušauskų ūkyje pagamintą pieną supirkėjas atpigino 5 centais už litrą. „Per parą primelžiame ir parduodame apie 400 l pieno, taigi 5 ct nuo kiekvieno litro – mums labai didelis praradimas“, – sakė p. Jelena.
Besiplečiančiam ūkiui brangus kiekvienas litas: reikia baigti karvidės rekonstrukciją, sutvarkyti aplinką, didinti bandą, nes ferma įrengta 90 karvių. Kol kas melžiamų tėra trys dešimtys ir tiek pat paaugusių telyčaičių. Šios po metų jau turėtų duoti pieno.
„Ieškosim prieauglio pas kolegas, nes pirkti telyčias iš užsienio, kai neturi galimybės įsitikinti jų sveikata, labai rizikinga“, – dėstė p. Jelena. Sutuoktiniai turi skaudžios patirties: jie susigundė holšteinų veislės telyčiomis ir patyrė didelių nuostolių, atgabentos iš užsienio ir apgyvendintos fermoje jos ėmė kristi kaip lapai.
Palaiko
Prieš pora metų Jarušauskų ūkio sūrių, varškės, sviesto buvo galima įsigyti Rokiškio turguje. Tačiau šios veiklos ūkininkai nebevysto. Kodėl? „Kiek galima pagaminti produkcijos anytos virtuvėje?“ – šypsodamasi kalbėjo p. Jelena. Ant jos pečių buvo užgulusi visa pieno perdirbimo bei prekybos našta. Anot ūkininkės, jie dar per maži imtis pieno perdirbimo verslo. Šiam įsibėgėti reikėtų didžiulių investicijų.
„Pasmalsavę parduotuvėje, kiek kainuoja pieno litras ar mažytis varškės sūris, net seilė nutįsta: kad bent pusė tiek mums mokėtų už pieną“, – svarstė p. Marius.
Pieno supirkimo kainos ūkininkams dabar labai nepalankios, tačiau p. Jarušauskas tiki, kad jos laikinos. Jei ūkininkai rimtai kiltų į kovą dėl palankesnės kainų politikos, p. Marius kolegas palaikytų, o radikalioms akcijoms – pieno pylimui į mėšlides ar streikams, kažin ar pritartų.
Aldona MINKEVIČIENĖ
