Jau daugiau nei dvidešimt metų pažįstu Lietuvą ir joje lankausi, ir kuomet sustoju vėl apmąstyti šį ilgai trunkantį nuotykį, suvokiu, kad tai – didelės meilės tarp manęs ir lietuvių tautos istorija, užgimusi tolimais 1992-aisiais. Nepaprastas ir tyras beribio Lietuvos kaimo grožis kiekvieną kartą man grąžina pamirštus vaikystės prisiminimus. Gili dangaus žydrynė mane įkvepia kurti dainas ir eiles. Kalbos skambesys atgaivina protėvių atmintį, kuri apjungia visas pasaulio tautas. Ir kiekvienos sutiktos moters akyse vis atrandu savo motinos žvilgsnį.
Dėl to aš iš karto pajutau būtinybę padaryti ką nors svarbaus lietuvių tautai, ir ne tam, kad jai padėčiau, bet kad iš tikrųjų būčiau solidarus, artimas, broliškas konkrečiai ir apčiuopiamai. Pasitelkiau geriausius savo talentus ir savo profesionalumą sūrininkystės-pienininkystės srityje, kad prisidėčiau prie šalies ekonomikos, sukurdamas sūrį, kuris per kelerius metus viršijo visus eksporto į JAV rekordus. Pasiūliau savo turimas priemones ir menininko aistrą, kad prisidėčiau prie Rokiškio krašto muziejaus atgaivinimo ir kad būtų sukurtas žemdirbystės, miškininkystės ir gyvulininkystės kaimelis, kuris šiandien yra lankomas turistų iš viso pasaulio. Visur, kur keliavau, garsinau Lietuvos vardą ir visiems pasakojau apie šios išdidžios, didžių perspektyvų turinčios tautos talentus.
Bet visa tai, ką nuveikiau ir ką tebeveikiu, nublanksta prieš nepaprastą meilę, kurią gavau čia iš tūkstančių fantastiškų žmonių, su kuriais susipažinau, ir ypač iš nuostabios Rokiškio bendruomenės. Vyrai, moterys, vaikai, žemdirbiai, gyvulių augintojai, darbininkai, vadovai, verslininkai, politikai, parlamentarai, ministrai: kiekvienas susitikimas man buvo puiki proga praturėti pačiam ir pasidalinti su kitais. Ypatingai esu dėkingas lietuvėms moterims: jos man tapo mamomis, draugėmis, seserimis, mane mylėjo ir palaikė pačiomis sunkiausiomis akimirkomis, apgaubdamos savo šiluma bei kasdieniu nuolankiu darbu.
Taigi visai lietuvių tautai skiriu savo didžiausią ir nuoširdžiausią padėką. Visiems savo draugams, ypač jauniausiems, noriu pasakyti, kad į ateitį tebežiūriu optimistiškai, ir esu tikras, kad Lietuva turi didžių perspektyvų. Esu nepataisomas svajotojas, bet mano pasitikėjimas yra grįstas labai tvirtomis ir konkrečiomis priežastimis: visuomet pasaulio turtai ateidavo iš žemės. Jeigu Lietuva sugebės sutelkti dėmesį į karves, pieną ir sūrį, ji galės užsitikrinti unikalų vaidmenį ir stiprų identitetą pasaulyje; čia sutikau šiuolaikiškų verslininkų, kurie yra pasiruošę priimti šį sunkų iššūkį.
Mano tėvas man visuomet sakydavo, kad tam, kad gyventume kartu, turime būti nuolankūs ir sugebėti atsisakyti savo tuštybės bei asmeninių ambicijų, kitus pastatyti į centrinę vietą. Europos ir viso pasaulio likimas priklausys būtent nuo mūsų gebėjimo iš tiesų ir konkrečiai būti broliais, aktyviai bendradarbiauti, dalintis tarpusavyje geriausiais mūsų talentais, leisti pasinaudoti mūsų vertingiausiais įgūdžiais ir nugalėti pavydą bei nepasitikėjimą, kurie dažnai mus suskaldo. Būtent tai ir stengiausi daryti per šiuos dešimtmečius kaip nepavargstantis piligrimas, keliaujantis tarp Italijos ir Lietuvos, ir darysiu tą ir ateityje, todėl, kad mano meilės lietuvių tautai istorija nesibaigs niekada.
Ačiū už tai, ko mane išmokėte, ir už visą meilę, kurią man davėte ir tebeduodate!Angelo Frosio
