Labiau musmirę, o ne valgomą grybą primenanti skėtinė žvynabudė vienų nurašoma kaip niekam tikusi, kitų laikoma delikatesu. Spygliuočių miškus, pamiškes ir net atviras vietas mėgstantis grybas atsiduria dažno gurmano krepšyje. Rudais žvynų lakšteliais dengta, iki 30 cm ir daugiau užauganti žvynabudės kepurėlė, pasak šiuos grybus mėgstančiųjų, gardžiausia apkepta svieste. Pirmą sykį jos paragavusieji dažniausia galvoja valgą įmantriai paruoštą žuvį ar net mėsos kepsnį.
„Gimtasis…“ savo pašnekovų teiravosi, ar miške, pamatę šią gražuolę, deda ją į krepšį, ar eina prošal?
Antanas JAKIMAVIČIUS
Žinoma, renkame. Žvynabudė – labai geras grybas. Dažniausia ją ruošia žmona: iš pradžių nuplauna, nuvalo „žvynelius“, apvolioja miltuose su prieskoniais ir kepa svieste. Kai kurie iš pradžių jas pamirko sūriame vandenyje, bet mes to nedarome. Receptų – ne vienas. Žinau, kad kai kurie prieš kepdami žvynabudes apvolioja ne tik miltuose, bet ir kiaušinio plakinyje. Kai duodi jos paragauti nežinančiam žmogui, šis pagalvoja, kad valgo žuvį ar net mėsos kepsnį. Mes įprastai keptas žvynabudes valgome su duona arba vienas, be jokio garnyro.
Kur jas renkame? Teisybę sakant, kai kuriais metais jų išdygsta net namo kieme, nes gyvename visai šalia Vyžuonos miško. Tame pačiame miške jas ir renkame. Dabar jų gerą skonį žino daugelis, todėl ir pačių grybų miškuose pavyksta aptikti gerokai mažiau nei anksčiau.
Ką galiu pasakyti tiems, kurie žvynabudę laiko šungrybiu? Ogi rekomenduoju tiesiog paragauti. Tie, kas nėra ragavę, dar gali suspėti: įprastai jų sezonas tęsiasi ir rugsėjį.
Laura VIDUOLYTĖ-PUPELIENĖ
Laura VIDUOLYTĖ-PUPELIENĖ. Asmeninio archyvo nuotr.
Žvynabudžių nerenku, nes… neinu grybauti. Esu jų ragavusi, pati kepiau, labai patiko. Tie, kurie paragauja žvynabudės pirmą kartą, dažniausia galvoja, kad valgo įmantriai paruoštą žuvies kepsnį. Erdvės eksperimentuoti namuose turiu, nes šeimos nariai mėgsta įvairų maistą. Pati irgi niekada neatsisakau paragauti ko nors naujo. Jeigu grybaučiau, tai pamačiusi žvynabudę tikrai nepraeičiau pro šalį.
Algimanta RAUGIENĖ
Žvynabudžių nerenku ir nerinksiu, nes… nepatinka man jų pavadinimas. Visi sako, kad jos skanios, bet ir kiti geros šeimininkės tinkamai paruošti grybai – skanūs, tai kokio velnio rinkti tas žvynabudes? Tiesą sakant, esu jų ragavusi, bet jeigu būčiau iš anksto žinojusi, ką valgau, nebūčiau į burną dėjusi. Koks skonis? Geras, nes buvo paruoštos geros šeimininkės. Žvynabudės pavadinimas rodo, kad ji – gydomųjų savybių turintis grybas. Senoliai pasakodavo, kad jo užpilu anksčiau žmonės išsigydydavo įvairias odos ligas , pvz., žvynelinę, dermatitus ir pan. Pats tokio vaisto nepasigaminsi, reikia žinoti tikslią sudėtį, bet kiek teko girdėti, visų pirma žvynabudes išverda, paskui paruošia jas su aliejumi ir „dėl kvapo“ įpila grynojo spirito. Mėginti pasigaminti pačiam – rizikinga, bent seniau žvynabudės paskirtis būdavo gydomoji.
