Striukas bukas
Bukučio mums rinktis nereikėjo, nes jis toks įprastas, matomas ir girdimas, toks judrus, kad pakanka tik lenkti pirštus ir skaičiuoti. Vieną ypatingą šio paukščio savybę pasako jo vardas – striukas bukas bukutis vikriai laipioja medžiais ir vienintelis sėkmingai geba kopinėti kamienais galva aukštyn ir žemyn, ko negali net geniai.
Ne mažiau stebina bukučio energija – jis nuolat juda kruta, dažnai net labai užimtas kažką kliuksi, lyg kalbėdamasis pats su savimi. Mišrios mitybos visus metus ir vabzdžialesis jauniklių auginimo metu, jis daug laiko skiria lesalo paieškoms. Tiesa, jį stebint lengva suprasti, kodėl taip yra.
Bukutis nuolat slepia maisto atsargas, kaišioja jas į žievės plyšius. Geriausiai tą matome prie lesyklos, kur kas minutę paukščiukas snapu nutveria keletą saulėgrąžos grūdų, su šiuo savo „turtu“ purpteli šalin ir paskrydėjęs iki artimiausio ąžuolo, jo plyšiuose viską paslepia. Tokie atskridimai ir slėpimai per dieną būna dešimtis ar šimtus kartų. Ar bukutis pasinaudoja savo atsargomis? Dalimi jų – galbūt, bet daugumą (čia jau iš mano stebėjimų) suranda didžiosios, mėlynosios, pilkosios zylės ir net didieji margieji geniai ar kėkštai.

Susiaurina landą
Dar vienas įdomus bukučio biologijos bruožas – surastos drevės ar inkilo „įrengimas“, kai paukštis dumblo (molio) ir seilių koše užlipdo plyšius ir iki reikiamo dydžio susiaurina landą. Tą jis daro visada, ne tik įsikūręs didžiojo margojo genio uokse ar varnėniniame inkile (jų landos skersmuo 4,5-5 cm), bet ir vadinamuose zyliniuose inkiluose su 3,5 centimetrų skersmens landa. Jei rasite tokį inkilą, žinokite – tai bukučio namai.
Šiuo metu bukučiai augina pirmosios vados jauniklius, jų būna iki 10. Jaunikliai lizde praleidžia 23-25 dienas, taigi – bukučiams yra proga gerai padirbėti jiems renkant lesalą, o mums – iš toli stebėti, kas vyksta jų namuose. Kad tai tikrai bukučių namai, jūs suprasite pagal susiaurintą, užlipdytą inkilo angą.
Selemonas Paltanavičius