Negaišo laiko pabandymams
Dalį pirmųjų šilauogių sodinukų, kaip ir dauguma jų augintojų, Valdas pasakoja parsivežęs iš Lenkijos, o kitą dalį pirko Lietuvoje. Ieškojo geriau išmanančių šių uogų auginimo subtilybes, taip susirado vieną šio verslo pradininkų Vladą Letuką Šilalės rajone. Iš jo pasisėmė ne tik žinių, bet ir įsigijo kitą dalį šilauogių sodinukų.
Valdas nėra iš tų ilgai abejojančių, devynis kartus atmatuojančių ir tik paskui kerpančių. Kai jau nutarė auginti šilauoges, tai negaišo laiko pabandymams, kas iš to išeis, kaip tai atrodys, ar pasiteisins – iš karto užsodino pusės hektaro uogyną, apie tūkstantį penkių veislių uogų kelmų. Tiek, kiek patys su žmona Gitana galės auginti ir prižiūrėti. Per keturiolika metų tas uogynas ir išliko toks. Net ir neplanuoja plėstis, nes turi ir kitų užsiėmimų ir interesų, apie kuriuos vėliau.
Per sezoną priskina apie toną–pusantros šilauogių
Iš pradžių, sako Valdas, trūko žinių apie šilauoges ir jų auginimą. Tų žinių sėmėsi iš labiau patyrusių, apsilankė viename kitame seminare, bet daugiau išmokė asmeninė patirtis. Kaip pats sako, viskas atėjo „auginimo ir bandymų būdu“.
Paklaustas, kiek metų praėjo, kol šilauogių plantacija davė normalų derlių, sodininkas sako net nežinantis, koks tas normalus derlius, nes kasmet jis būna skirtingas. Kadangi jie pasodino 2–3 metų krūmelius, tai šiek tiek uogų priskynė jau kitais metais. O dabar kasmet per sezoną priskina apie toną – pusantros šilauogių. Supirkėjams toks kiekis per mažas, tad viską patys parduoda turguje. Sandėlių neturi ir todėl prekiauja tik šviežiai skinta produkcija. Kaskart pardavinėja šilauoges (ir ne tik jas) ne tik Rokiškyje, bet ir Zarasuose, Anykščiuose.
Keletą metų Valdas sako įsileisdavęs į savo uogyną žmones ir patiems pasiskinti šilauogių. Bent jau baigiantis sezonui. Šiemet teigia to nedarysiąs, nes prastoka uogų kokybė – jas labai puolė vapsvos.
Dėl nuostolių kaltina tik save
Ar nenušaldė šiemet šilauogių vėlyvos ir intensyvios šalnos? Valdas tvirtina, jog šiemet pirmi metai, kai visai neužaugo vienos veislės šilauogės. Kitos veislės sėkmingai atlaikė pavasarines negandas. Dėl nuostolių Valdas irgi kaltina tik save. Sako, kai pirkęs sodinukus, dar per mažai turėjo žinių ir nepasidomėjo, kurios veislės atsparesnės sudėtingesnėms negu Lenkijoje lietuviškos gamtos sąlygoms. Nors ankstesniais metais, kaip pats sako, nėra pasitaikę, kad šilauogės nukentėtų nuo šalnų. Bet jei dabar pradėtų auginti, ko gero, apsistotų prie poros pačių geriausių ir produktyviausių veislių. Patirtis parodė, kokios tinkamiausios mūsų sąlygoms.
Renkasi tradiciją, ne egzotiką
Visgi dabar Valdą turguje dažniau pamatysi ne šilauoges, o įvairius sodinukus pardavinėjantį. Paklaustas, iš kur šis pomėgis ir susidomėjimas, virtęs verslu, ūkininkas sako, kad viskas ir čia prasidėjo nuo šilauogių. Pradėjus prekiauti šilauogėmis, žmonėms jos patiko ir pirkėjai ėmė teirautis, ar nėra sodinukų. Pradėjęs auginti šilauogių sodinukus, susidomėjo ir kitais uogakrūmiais, paskui vaismedžiais ir viskas išsiplėtė tiek, kad šilauoges išstūmė į antrą planą. Dalį sodinukų Valdas sako pats dauginąs, bet daugiau įsigyja iš Žagarės medelyno, su kuriuo aktyviai bendradarbiauja. Iš jo perka vienerių metų medelius ir užaugina iki tinkamų pardavimui bei sodinimui dirvoje.
Paklaustas, kokius augalus iš jo geriausiai perka, Valdas teigia parduodantis visko po truputį, bet daugiausiai tradicines obelis, kriaušes, vyšnias, slyvas, serbentus. Nepraranda paklausos bei populiarumo ir šilauogės.
Bandė auginti ir egzotiškesnius augalus – persikus, abrikosus, bet į juos ir pirkėjai, ir pats Valdas žiūri skeptiškiau. Neva, auginti galima, bet vargo daugiau – ir vietą reikia parinkti šiltesnę, ir kitokių rūpesčių reikalauja. Žmonės sodina, vieniems sekasi geriau, kitiems prasčiau, bet kažkokių išskirtinių rezultatų nesulaukia – ne tas klimatas.
Štai toks tas Valdas Šimanauskas, ūkininkas iš Čedasų. Vietiniai čedasiškiai sako, kad jo sodybą lengvai atpažinsi, jei tik į tą gatvę pataikysi – aplink namus daug medelių ir keli šiltnamiai.
