Albinas. Manau, kad padėjo ir genai. Tėvai nebuvo labai ilgaamžiai, išgyveno apie 80 metų, bet giminėje ilgaamžių netrūko – dvi tetos gyveno po 103 metus, vienas dėdė sulaukė 94. Turiu ir kitus išgyvenimo šaltinius – per gyvenimą mane traukė liaudies daina ir šokis. Dar visada stengiausi būti sąžiningas darbe (per gyvenimą pakeičiau gal tik porą darboviečių) ir su žmonėmis.
Kur gimėte ir augote?
Albinas. Zarasų krašte, ant „rubežiaus“ su Rokiškio apskritimi. Gal teko girdėti Šapelius, Noreikius? Netoli jų yra mano gimtasis Milgedžių kaimas.
Lankiau Suvieko mokyklą, keturis skyrius, į kurią reikėjo eiti beveik puspenkto kilometro, labai retai kada pavėžėdavo. O dabar niekas nebenori pėsčiomis eiti net iš vieno Rokiškio krašto į kitą.
Tėvai buvo ūkininkai?
Albinas. Ūkininkai. Turėjo apie 12 ha žemės. Nuo vaikystės reikėjo ir karvutes ganyti, ir kitus darbus dirbti. Viską patys dirbom, nieko nesamdėm. Mano šešeriais metais vyresnis brolis vis klausdavo, kuris liksim tėvų ūkyje. Jis, kaip vyresnis, jau turėjo tam tikrą supratimą, o man vis dar atrodė – kaip gyvensiu be mamos. Taip ir likau pas tėvus. O brolis išėjo mokytis – baigė Zarasų žiemos žemės ūkio mokyklą, paskui Salų dvimetę žemės ūkio mokyklą, kursus Dotnuvoje, Aukštojoje Fredoje. Ir dirbo Kruonyje pas stambesnius ūkininkus.
Tada atėjo nelaimingi laikai – 1940 metų birželio 15 ir viskas žlugo.
Tai kaip ten nutiko, kad jus į Sibirą išvežė?
Albinas. Čia jau MGB reikia klausti (Juokiasi). Jie geriau žinojo. Čia reikia pradėti iš anksčiau. Suvieke buvo Jaunųjų ūkininkų ratelis. Baigus Zarasų žemės ūkio mokyklą, brolį išrinko jo pirmininku. Tėtis Pirmo pasaulinio karo metu buvo nelaisvėje Vokietijoje, matė, kaip ten ūkininkaujama, tai irgi norėjo būti pažangiu ūkininku. Gal todėl jau 1941 metais mūsų šeima buvo įregistruota ištremti, bet nespėjo to padaryti, karas prasidėjo. Kai 1944 metais nuo Daugpilio pasigirdo patrankos, nemažai mūsų kaimo vyrų išėjo į mišką, kad rusai nepaimtų į kariuomenę. Mes kaime buvom penki vienmečiai ir sugalvojom aplankyti juos miške. Netrukus vienas iš mūsų penketo išėjo į „skrebus“, kuriuos dar vadino „liaudies gynėjais“. Kaip ten nutiko, bet jis mus išdavė. Mane suėmė 1945 metų sausį ir mus keturis nuteisė penkeriems metams lagerio ir penkeriems tremties.
Algis. Seneliai irgi buvo ištremti. Pabėgo iš Sibiro, grįžo į Lietuvą, bet čia buvo suimti. Senelis mirė Macikų lageryje Šilutės rajone, o močiutė po Macikų vėl buvo ištemta į Sibirą, ten susitiko su tėčiu.
Albinas. Išvežė į Vorkutą. O lageryje badas, mažos maisto normos, kartu kalėjo kriminaliniai nusikaltėliai. Iš lagerio tremtin išsiuntė į Krasnojarsko kraštą, Minderlos kaimą. Po lagerio ten jau buvo daug lengviau. Sargybos nėra, kaime gyveni, pinigus moka, maisto gali nusipirkti. Išmokė dirbti traktorium, galėjau, kad ir nedaug, bet užsidirbti – traktorininko alga buvo perpus didesnė. Ten atvažiavo ir mamutė, tai gyvenimas prašvito.
Ten pradėjau ir dainuoti saviveikloje. Po kiek laiko nuvežė į Krasnojarską, operos pažiūrėti. Labai didelis įspūdis buvo – spektaklio scenoje upė tekėjo.
O kada Lietuvon grįžot?
Albinas. Per 1954 metų Kalėdas. Darbo nėra ir neįmanoma gauti, jei neturi pažinčių. Į Milgedžius ateidavo toks vyrukas, lietuvis iš Latvijos. Jis vedė Rokiškio Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato mechaninių dirbtuvių vedėjo seserį ir pasiūlė dirbti tose dirbtuvėse. „Ar nori?“, klausia. Dieve mano, kaip nenorėsi „prie geležų“. Taip ir atsidūriau Rokiškyje. Tose dirbtuvėse visą gyvenimą iki pensijos ir pradirbau.
Dainuoti ir šokti pats išmokot, ar kas nors mokė?
Albinas. Jau nuo 17 metų eidavom į šokius savo kaime. Eidavom ir į gretimą pora kilometrų.
Tai gal ir tėvai dainininkai buvo?
Albinas. Sugebėjo. Tėtis giedojo iš kantičkų, eidavo į laidotuves giedoti. Ir aš turėjau tam didelį potraukį.
Tai iki kiek metų šokot ir dainavot?
Albinas. „Saulalaj“ iki 93. Ir tremtinių chore dainavau, bet taip nepatiko, nes man reikėjo judėti.
Algis. Dar ir knygą parašė.
Albinas. Taip, parašiau knygą, kuri man kėlė ūpą gyventi.
Algis. Kai prasidėjo Atgimimas, pradėjo rašyti. Aš pats, kaip istorikas, dar paskatinau. Medžiagos iš KGB archyvų parinkau. Nuotraukų čia nemažai. Išėjo 300 puslapių knyga.
Kai giminė susirinkdavo, tai jau padainuodavot?
Albinas. Be dainų niekaip. Giminė didelė, visus reikėjo apvesdint, ištekint. Virš šimto vestuvių atbuvau. Net nesitiki dabar. Bet viskas buvo iš gyvenimo, viskas gerai. O kaip bus bloga, jeigu dainuoji. Užtai gal ir prasitempė šitaip gyvenimas iki 100 metų.
Ir vairavau ilgai. Dvi mašinas suvažinėjau į repeticijas važiuodamas. Baigiau vairuoti, dainuoti ir šokti 93 metų, kai korona prasidėjo.
Ką dabar veikiat, kai nedainuoijat, nešokat, nevairuojat?
Albinas. Akys truputį pagedo, tai liūdnokas gyvenimas. Anksčiau daug skaičiau – spaudą, knygas.
Algis. Dabar daugiau radijo klauso. Atvažiuoju po darbo, tai man visas pasaulio naujienas papasakoja. Visas pasaulio valstybes, sostines, plotą, gyventojų skaičių iki šiol žino.
O vaikai, anūkai susirinkę padainuoja?
Albinas. Nelabai.
Algis. Mes klausos nelabai turim. Sesuo Danguolė dar lankė „Gastautą“, tai padainuodavo, o aš ne.
Kokia buvo Jūsų mylimiausia daina?
Albinas. Net nežinau. Daug mokėdavau. „Aukštos pušys remia dangų, žalia šilas oš. Nebežvelk daugiau pro langą, jau negrįšiu aš“ (dainuoja).
Ar galėtumėt pasakyti, kad gyvenimas buvo laimingas?
Albinas. Kad ne šita Vorkuta, tai galima sakyti. Kai vienas nubundi naktį, tai plačiau viską apgalvoji.
Dalia Deksnienė,
„Saulalas“ vadovė
2018 metų Dainų šventės folkloro dienai paruošėm Albinui ir jo gyvenimo istorijai skirtą programą „Tai, bra, žmogus“.
Mes jį kartais pavadinam „Saulalas“ kolektyvo ąžuolu. Jo balsas, jo savitas polkos šokimas džiugino ne tik mūsų kolektyvo narius, bet ir žiūrovus, klausytojus.
„Saulalaj“ jis šoko ir dainavo 35 metus. Tai retos išminties, orumo, inteligencijos senųjų tradicijų žinovas, mylėtojas, skleidėjas. Jis pasižymėjo kaip žmogus, mokantis bendrauti su kiekvienu.
Ir ištvermės turėjo. Polką iš pradžių nepavargdamas galėjo kad ir 10 minučių šokti. Paskui, žinoma, ir kiek trumpiau. Bet į 2018 metų Dainų šventę dar važiavo kartu su visais ir buvo visavertis kolektyvo narys. Turėjo tiesiog absoliučią klausą. Puikiai dainavo ir labai norėjo tai daryti. O dar labiau mėgo šokti.
Pabaigti galiu žodžiais iš jam skirtos programos:
„Tai, bra, žmogus“ – su katruo norisi pabūti, pasišnekėti, o išeinant pati galva linksta rankon ar veidan pabučiuoti. Ir pabučiavus taip gera, lyg palietus lūpom relikvijas“.
