Seniūnija remontuotis padeda?
Labai padeda. Viskuo, ko tik paprašom. Žinoma, proto ir galimybių ribose. Turim kieto kuro katilinę, tai seniūnija parūpino malkų. Šitos patalpos iki mums ateinant buvo kelis metus užrakintos. Gerokai nugyventos, sienos apipeliję, su buvusių šeimininkų turtu, kurį teko išgabenti. Seniūnija suorganizavo vyrus, transportą, ir viską, ką čia radom, išrūšiavę atidavėm į atliekų aikštelę.
O medžiagos remontui, viskas, ką čia matom, jau padaryta – Šaulių sąjungos lėšomis. Labai didelis ir rinktinės vado majoro Valerijaus Gruodžio indėlis. Žinoma, tenka šiek tiek ir nuo savęs pridėti, asmeninių lėšų – negi dėl kiekvieno varžto ar glaisto kibiriuko prašysi.
Visi padeda, kas kiek gali. Net ir gaisrinės vyrai iš už sienos. Kai nebūname, jie tai kiemą apgrando, tai dar kažką. Medžiagas padėjo susinešti, pamatę, kad dviese dūsaujam. Todėl apie Pandėlį, apie vietos gyventojus susidariau labai gerą įspūdį.
Jau spėjot su visais kaimynais susipažinti?
Kovo 4 d. organizuojame susitikimą su bendruomene, kuriame dalyvaus Šaulių sąjungos vadovybės atstovai. Tikimės, jog tai padės viską patempti į priekį. Pasidarysim didesnę informacinę sklaidą ir matysim, kaip viskas judės. Tuo pačiu ir susipažinsime.
O ką veikiate civiliniame gyvenime?
Dirbu serviso inžinierium įmonėje, aptarnaujančioje gyvulių augintojus, tiekiančioje jiems techniką, įrangą. Labai platus darbų spektras nuo programavimo iki gręžimo, griovimo, montavimo.
Jūs pats iš kur? Ne vietinis?
Aš kilęs iš Joniškio. Bet paskui gyvenimas atvedė į Kupiškį.
Kupiškyje įstojot ir į Šaulių sąjungą?
Taip. Po to, kaip prasidėjo visi įvykiai Ukrainoje – Krymo aneksija ir visa kita.
Tuo metu, matyt daug kam atėjo suvokimas, kad gyvename toli gražu ne idealiame pasaulyje, kad Rusija kelia didelius pavojus.
Aš po tarnybos kariuomenėje buvau pasidaręs tokią pertrauką, pasaulio nemažai pamačiau, įvairius darbus dirbau, pasisėmiau įvairios patirties. O Krymo ir vėlesni įvykiai privertė susimąstyti. Tada ir įstojau į 505 Šaulių kuopą Kupiškyje. Laikui bėgant tapau skyriaus vadu, būrio vadu, o dabar esu čia – kuopos vadas.
Tai į Pandėlį jus pasiuntė Šaulių sąjunga?
Pandėlyje reikėjo žmogaus, kreipėsi į mane, pamąstęs sutikau. Taip praėjusių metų spalio 14 dieną oficialiai tapau Pandėlio 513 Šaulių kuopos vadu.
Kokia ta Pandėlio šaulių istorija?
Radau Rokiškio krašto muziejuje medžiagos, kad Pandėlyje šauliai veikė jau 1919 metais. Reiktų daugiau paieškoti liudijimų apie tą laiką.
O šiais laikais veikė Jaunųjų šaulių būrelis gimnazijoje. Kuopos vadė buvo Rima Žėkienė. Po jos atėjau aš. Man atėjus iš karto gavome patalpas. Reikia kažkur žmonėms rinktis, vesti užsiėmimus. Nuvykau pas seniūną Algirdą Kulį, ir ilgai patalpų nereikėjo ieškoti. Dabar jau pradeda matytis šviesa tunelio gale. O pačioje pradžioje iššūkių buvo gana didelių. Net kanalizacijos nebuvo.
Šitas kabinetas jau beveik įrengtas, kol kas viską čia ir sunešėm iš visų pakampių.
Kiek turit jaunųjų šaulių?
Jaunųjų šaulių klausimas gal visuomenei nėra iki galo aiškus. Kuopa ir būreliai yra skirtingi dalykai. Šauliai yra nuo 18 metų iki kol jėgos leidžia. O jaunieji šauliai – nuo 11 iki 18 metų. Kai kalbam apie kuopą, daugiau turėtume kalbėti apie tikruosius šaulius – tuos, nuo 18 metų. Jaunieji šauliai irgi priklauso kuopai, jų, labai tvarkingai lankančių, šiandien turim 13. Žinoma, dabar dar truputį stringam su remonto darbais, todėl negalim įsivažiuoti į reikiamą ritmą. Turim puikią, gražią žiemą, todėl kokių nors užsiėmimų lauke, kol buvo 15 ir daugiau laipsnių šalčio, irgi nelabai darysi, dabar pirmiausia reiktų čia įsikurti. Todėl po darbų ilgai čia vakarojam ir stengiamės, kad kuo greičiau galėtume visuomenei atverti duris, pakviesti jungtis prie mūsų. Tikrųjų šaulių turim pagal sąrašą 9. Nuo mano atėjimo atsirado daugiau norinčių tapti šauliais ir besiteiraujančių, kaip tą padaryti. Taip pamažu ir kviečiam, buriam žmones.
Kai prieš kokius metus šnekėjau su Roku (Rokiškio jaunųjų šaulių vadu Roku Balčiūnu), visame Rokiškio rajone aktyvių tikrųjų šaulių buvo gal 1–2.
Kartais susidaro tokios veiklos pauzės. Tai nėra gerai. Dingsta tęstinumas. Ir tai galima pasakyti ne tik apie Šaulių sąjungą. Turėtų būti tęstinė darbų seka. Ką daryti? Reikia žmones šviesti, daug su jais kalbėtis, daug bendrauti. Patiems reikia rodytis visuomenei, dalyvauti šventėse, renginiuose, minėjimuose, žaidynėse. Sąjungoje turime įvairiausių užsiėmimų, kuriuos galime pasiūlyti ir kitiems – esame visuomeniški, bendruomeniški. Kai tik orai leis, net ir turėdami čia remontus, planuosime išėjimus, bendrus pasibuvimus, kad prasidėtų intensyvesnis judėjimas. Kiek susiduriu su vietos gyventojais, pokalbiuose apie karybą, šaulystę, apie geopolitinę situaciją, matau, kad rajonuose informacijos apie šaulius, kas jie tokie, ką daro, trūksta. Vienas iš mano tikslų ir yra, kad ne tik jaunimas, bet ir visi, kas jaučia meilę savo kraštui, ateitų ir rastų savo vietą šitoje ar kitoje šaulių kuopoje. Kad rinktųsi Šaulių sąjungą ir savo žiniomis galėtų prisidėti prie geresnio bendro rytojaus. Juk patys esame savo kiemo šeimininkai, ir tik patys galime spręsti, kaip jame tvarkytis.
Tai kada Pandėlio Šauliai išeis į pirmas pratybas?
Jau rytoj (šnekėjomės penktadienį, vasario 27 d. – Aut.). Panevėžyje vyks Lietuvos Šaulių sąjungos Alfonso Smetonos 5-osios rinktinės aliarmo pratybos, kuriose tikrinamas Šaulių pasirengimas tam tikroms situacijoms. Dalyvausime ir mes. Turime pasiruošę kuprines ir visa kita, atliksime pagal planą numatytas dienos užduotis. Tad laukia didesnis iššūkis. Man pačiam asmeniškai gal bus kiek daugiau stresiuko, nes pirmosios tokio dydžio pratybos kaip kuopos vadui. Bet nusiteikimas geras.
Su Karo komendantūra santykius palaikot?
Žinoma. Aš pats, nors turiu karinį parengimą ir esu ragavęs Krašto apsaugos savanorio duonos, kai tuometinis Krašto apsaugos ministras L. Kasčiūnas paskelbė komendantūrų steigimą, sėmiausi patirties komendantiniame rengime. Šiai dienai esu komendantinis šaulys. Kol kas vienintelis, bet kai naujieji mūsų kuopos šauliai baigs bazinį šaulio kursą, gal atsiras ir daugiau.
Kada naujieji šauliai priims priesaiką?
Pirmieji du mūsų šauliai prisiekė labai simboliškai gražią dieną, Lietuvos Kariuomenės dieną – praėjusių metų lapkričio 23 d. Pasvalyje. Kovo 11 d. Biržų pilies kieme prisieks dar dvi šaulės. Ten prisieks ne tik jos, bet ir daugiau šaulių iš kitų kuopų. Ten pat savo pasižadėjimą priims ir du jaunieji šauliai.
Tai kiek dabar prisiekusių šaulių turite?
Esame septyniese. Aš pats prisiekiau 2007 metais kovo 4 d. Priesaikos diena yra labai svarbi. Labai džiaugiuosi visus matydamas per priesaikas. Viliuosi, kad jie ateina ir ištaria priesaikos žodžius ne tuščiai, ne dėl kažkokios mados, kad sako, ką iš tikrųjų jaučia. Bendroje rikiuotėje stovėdamas matau, kaip jie jaučiasi, kaip jaudinasi. Man priesaika kažkuo panaši į santuokos ceremoniją. Džiaugiuosi vaikinais, kurie jau prisiekė, džiaugiuosi tomis šaulėmis, kurios dabar prisieks. Noriu pasigirti, kad tarp jų bus ir mano žmona. Smagu, kad dviese būsime ne tik namie, bet ir kuopoje. Jai labai patinka, labai domisi šaulyste.
Kokios galimybės augti kuopai?
Visos. Viskas visada priklauso nuo noro. Nesvarbu, kur ir ką dirbsi. Ką nori pasiekti, tą ir turėsi. Visur gyvenime taip yra. Jeigu nori pagauti didelę žuvį, tai ją ir pagausi. Ir kuopoj tas pats. Kiekvienas žmogus mums svarbus – kiekvienas šaulys, kiekviena šaulė, kiekvienas jaunasis šaulys. Visi svarbūs, visi reikalingi ir visi matomi. Ką mes įdedam, ką atiduodam, tą ir gaunam. Todėl galima augti, tobulėti, plėstis. Tikrai nenorėčiau sustoti ties paminėtais skaičiais. Pandėlys turi potencialą. Kaip ir visas rajonas. Tik reikia tinkamai pasibelsti į kiekvieno sielą. Norėčiau, kad mes užaugtume tiek, kad per siūles plyštumėm ir nebetilptumėm.
Kodėl į Šaulių sąjungą taip nenoriai stojama? Gal ramus, geras gyvenimas kaltas, kad ypač vyrai netenka medžiotojo, kario savimonės? Juk šaulių veikla tikrai galėtų patenkinti kiekvienam būdingus prigimtinius poreikius. Tik tie poreikiai ne visada išlieka.
Sakyčiau, kad mes gyvename pertekliaus pasaulyje. Per gerai gyvename. Turim visko. Kažką sugadinom – tuoj pakeitėm kitu, nepatiko – nusipirkom kažką kitą. Gero, patogaus gyvenimo tinginystė – o kam čia stengtis, kam čia kažką daryti?
Stipri karta augina stiprią kartą. Pamažu tai vėso, kol išblėso.
Bet atsikūrus Šaulių sąjungai ji sparčiai plėtėsi, aktyviai veikė. Ir Rokiškio rajone buvo aktyvios kuopos Rokiškyje, Obeliuose, Juodupėje, Panemunyje. Kitas aktyvumo tarpsnis prasidėjo sulig įvykiais Ukrainoje, nuo 2014 metų, ir tęsiasi iki dabar.
Kas dabar turėtų įvykti, kad ateitų prie durų kokių 30 vyrų (na, nebūtinai vyrų) ir sakytų: „Norim į šaulius“?
Kas turi įvykti, kad mano durys neužsidarytų? Negatyvo mes ir taip girdim daug. Ir per žiniasklaidą. Jau minėjom ketverius metus nuo Rusijos invazijos Ukrainoje pradžios. Manau, kad kiekvieno viduje turėtų prabusti sąmoningumas. Juk niekas kitas už mus nepadarys tų darbų, tik patys. Kad tie 30 vyrų ateitų, jie jau turi būti kitokie.
Gal nereikėtų bauginti, kad kažkas ateis pas mus ir bandys daryti blogus dalykus. Kiekvienas pas mus ateina savaip ir pats subręsta. Šauliai nėra ir turbūt negali būti kažkoks masinis trendas. Būti šauliu nuo seno buvo garbė. Ar mes tai suprantam, ar ateinam tik todėl, kad, tarkim, atėjo mano draugas? Ar stengsiuosi atiduoti tiek, kiek galiu? Kitas gal save atiduos nebūtinai Šaulių sąjungai. Džiaugiuosi bet kuriuo, kas yra sąmoningas ir stengiasi ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Ir nesvarbu, ar jis bus maltietis, ar Raudonojo Kryžiaus draugijos narys, ar Krašto apsaugos savanoris, ar profesinės karo tarnybos karys. Kuo daugiau žinančių ir suvokiančių, kam ką reiktų daryti tam tikru atveju, tuo geriau. Juk mes matom, kas dedasi pasaulyje, nebūtinai čia pat – konfliktai, negandos.
Šiai dienai Šaulių sąjunga turi platų specializacijų spektrą, stengiasi įveiklinti kiekvieną, kuris rodo norą. Stengiamės padėti kiekvienam rasti savo vietą, išnaudoti jo stiprybes, jo tam tikrų dalykų išmanymą. Ir mes patys kiekvieną dieną mokomės. Juk negali žinoti visų dalykų. Jeigu medikas nori, tarkim, kulkosvaidžiu pašaudyti, sugalvosim, kaip jam sudaryti tokią galimybę, bet iš jo pasiimsim pirmosios medicinos pagalbos žinias – padarysim savotiškus mainus.
Iš tikrųjų daug tų veiklų. Kuopai jų esu sugalvojęs gal keliems metams į priekį. Tik spėk suktis. Kartais atrodo, kad diena per trumpa. Jei jau esu čia, darau, ką galiu ir kiek galiu, kad visiems būtų geriau. Prie to prisideda ir vakarai su glaistykle ar dulkes šluojant – ką šiandien pasidarysi, rytoj bus mažiau. Jeigu rytoj ateitų tie 30 vyrų, sakyčiau: „Einam gruntuoti sienų“. Labai greitai su jais čia susitvarkytumėm. Dar reikia malkas susikrauti, pavasariui ateinant ir lauke reiks apsigrėbt, susitvarkyt, apgenėti krūmynus, medelius – pradėtume nuo gerų darbų.
O šiaip yra rengimas, įvairūs kursai, kur žmonės mokomi. Po kursų jie grįžta į savo kuopas ir tęsia savo šaulystę. Svarbu tik žinoti, kas ko nori ir kuo gali prisidėti. Stengiamės pasidalinti darbus ir vieni kitus patraukdami stumiamės į priekį. Esam gerame kelyje, turim gerą ritmą.
Ačiū už pokalbį.
Po tokio pokalbio telieka paraginti Pandėlio ir jo apylinkių žmones (o ir ne tik juos) trečiadienį, kovo 4 d. 16 val., atvykti į Pandėlio Kultūros centro salę susitikti su Šauliais. Ten ne tik sužinosite, kas yra tie šauliai ir kuo jie užsiima, ne tik susipažinsite (jei dar kas nepažįstate) su naujuoju kuopos vadu, bet ir sudalyvausite pirmosios medicininės pagalbos taktinėje aplinkoje kurse, kurį ves patyrę instruktoriai. Tokie patyrę, kad puikiai žino, kaip ta pirmoji medicinos pagalba atrodo Ukrainos karo lauke. Ir ne tik jame.
Susitikimo organizatoriai laukia jūsų.
GR ir asmeninio archyvo nuotr.
