– Kodėl ėmėtės šių pareigų? Na, bet jau žinant, kad šis darbas nėra apmokamas, o atsakomybė – didelė?
– Jei atvirai, tai nebuvo ambicija. Veikiau natūralus žingsnis. Keleri metai esu šios organizacijos dalimi ir ateina momentas, kai supranti, kad reikia tiesiog padėti tęsti. Žinoma, atsakomybė didelė, o laikas visada ribotas, bet kai aplink matai žmones, kurie vis dar tiki tuo, ką darom, tada ir pats nenori likti nuošalyje.
– „Tyzenhauzų paveldas“ nuo pirmos įsikūrimo dienos buvo ta visuomeninė organizacija, kuri „nesėdi kamputyje“, daro ne dėl „kažkokio paukščiuko“. Kokia Jūsų vizija? Kokius darbus „Tyzenhauzų paveldas“ planuoja artimiausiu metu?
– Šiandien organizacija yra savotiškame lūžio taške – po tiek metų veiklos natūralu, kad dalis entuziazmo „nugaruoja“. „Bet kartu matau ir galimybę: iš naujo apsibrėžti, kas mes esame. Ir kodėl esame. Kaip ir sakote, „Tyzenhauzų paveldas“ visada buvo visuomeninė organizacija, kuri dirba iš idėjos, ne dėl „paukščiuko“. Ir nors kai kas mus juokais vadina „elitiniais“ ar „slaptais“, realybė visai priešinga – esame labai atviri žmonėms, idėjoms ir pasiūlymams. Kiekvienas, kam įdomu kultūra, istorija ar bendrystė, visada yra laukiamas.
Visuomenininkų tikslas – ne vien saugoti paveldą, bet jį aktualizuoti, įprasminti gyvai: per koncertus, bendruomenės susitikimus, mažus, bet nuoširdžius darbus.
Artimiausiu metu laukia tradicinis kasmetinis kalėdinis koncertas, kuris, tikiu, bus gražus simbolis – šviesa metų pabaigoje ir pradžia naujo etapo. Kaip sakome savo rate: sena idėja atgimsta, kai ja patikime iš naujo.
– Esate baigusi antropologiją? Kodėl ją studijavote ir kaip tas mokslas padeda šiandienos darbams?
– Vilniaus universiteto Istorijos fakultete baigiau kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro studijas. Istorija man buvo artima turbūt nuo vaikystės – gal tai atėjo iš istorinių romanų, iš to smalsumo suprasti, kaip žmonės gyveno, ką jautė. Renkantis studijas, tiesą sakant, buvo dvejonių. Ne kartą girdėjau klausimą: „Kam tau reikia, ką paskui su ta istorija veiksi?“ Bet pasirinkau ne įprastą istoriją, o kultūros istoriją, nes man ji pasirodė gyvesnė. Istorikai dažniausiai ieško atsakymo į klausimą „kas įvyko“, o kultūros istorikas labiau domisi „kodėl įvyko“ – kas nulėmė epochų dvasias, žmonių pasirinkimus, vertybes. Be to, aš labai nemyliu datų. Man jos atrodo šalutinės, kai nori suprasti žmogų.
Šios studijos man atvėrė mąstymo horizontus – jos ne tiek „padeda“ praktine prasme, kiek suteikia supratimą apie žmogų ir kultūrą. Ir galbūt leido man atrasti save tokią, kuri nori žinoti ne tik faktus, bet ir pajusti, kas slypi tarp eilučių.
– Kur dirbote, kuo užsiėmėte iki pradėdama dirbti Rokiškio krašto muziejuje?
– Iki darbo Rokiškio krašto muziejuje mano kelias buvo margas. Teko dirbti įvairius, labai skirtingus darbus: nuo parduotuvės iki konditerijos. Iš pirmo žvilgsnio, visai nesusiję dalykai, bet dabar matau, kad kiekvienas iš tų etapų kažko mokė: stebėti žmones, klausytis, matyti kasdienybės detales. Gal tai ir buvo savotiška antropologijos praktika gyvenime.
– Kokie švieži įspūdžiai iš parodos „Vytis ir Lelija“, kuri Rokiškio muziejų šiandien garsina visoje Lietuvoje? Emocijos tikriausiai dar nenurimusios?
– O paroda „Vytis ir Lelija“ – tikras įvykis. Ji nepaprasta ne tik dėl garsiųjų rankraščių iš Vatikano apaštališkosios bibliotekos, bet ir dėl visumos – prasmingo turinio, estetikos, išpildymo. Labai gera matyti tokio lygio ekspoziciją Rokiškio krašto muziejuje. Rankraščiai, manau, nepaliks abejingų – kiekvienas jų turi savo aurą, bet mane ypatingai žavi tas, kurio viršelyje – Vytis, ir tas sąskambis žodžių iš Giesmių giesmės „kaip lelija tarp erškėčių“. Tai tarsi alegorija, kad lelija – Lietuva, o erškėčiai – carinė Rusija. Ir net tuose veriančiuose gniaužtuose Lietuva yra gyva, katalikiška! Tokia labai simbolinė žinutė, kuri nepraranda aktualumo iki šiol.
Mūsų organizacija „Tyzenhauzų paveldas“ prie šios parodos prisidėjo labiau emociniu palaikymu. Bet tai irgi svarbu – bendruomeniškumo jausmas, kai jautiesi esantis to paties siekio dalimi.
– „Tyzenhauzų paveldas“ nuo pat įsikūrimo vis ieško ir randa grafų istorijos paslapčių. Kokia dar neatrasta Tyzenhauzų paslaptis Jus labiausiai traukia šiandien?
– O štai į klausimą, kokia paslaptis traukia, intriguoja Tyzenhauzų istorijoje, turbūt atsakyčiau – jų herbo paslaptis. Esame net pajuokavę su Giedriumi Kujeliu, kad būtų smagu surasti Tyzenhauzų giminės herbo moto. Dauguma kilmingųjų turi savo lotynišką posakį, savotišką raktą į giminės pasaulėjautą. O šios giminės moto kol kas vis dar neatskleistas. Ir tai mįslė, laukianti, kol bus perskaityta. Tikiuosi, pavyks.
– Vedate ekskursijas turistams ir rokiškėnams. Kas juos labiausiai domina, kur ilgiau sustoja? Ir kur Jums pačiai norisi sustoti ilgiau ir kodėl?
– Taip, vedu edukacijas ir ekskursijas muziejuje, Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje, taip pat temines ekskursijas po parodas. Manyčiau, rokiškėnai ypač mėgsta ekskursijas mūsų neogotikinėje Šv. Mato bažnyčioje, jos visada sulaukia didžiausio dėmesio.
Galbūt vietiniams kiek sudėtingiau vesti ekskursijas, nes atrodo, kad jie jau viską žino iki smulkmenų, todėl visada tenka pasukti galvą, kokią naują „razinką“ jiems pateikti.
Miesto svečiai – visai kita istorija. Jų smalsumas labai įvairus: vieni įdėmiai stebi architektūrą, kiti labiau domisi žmonių istorijomis, legendomis. Tad visada stengiuosi pajausti grupės nuotaiką, amžių, bendrą atmosferą ir pritaikyti pasakojimą būtent jiems. Juk ekskursija nėra vien faktų perdavimas ar jų žinojimo demonstravimas. Man labai svarbu, kad žmonės atsipalaiduotų, gerai jaustųsi. O kai pasakojimas „užkrečia“ gera nuotaika, tuomet gimsta tikras ryšys. Toks ir yra mano tikslas.
O pati, turbūt, labiausiai mėgstu vesti ekskursijas bažnyčioje ir pristatyti Liongino Šepkos ekspoziciją – jo kūryba tiesiog nepalieka abejingų. Ten visuomet sustoju ilgėliau.
– Ačiū už pokalbį.
