Ten, kur gyvena žmonės, kuriems kasdien nebereikia eiti į darbus, tvyro savita nuotaika, tarsi kviečianti užeiti vidun. Tas jausmas beveik fiziškai juntamas jau besibeldžiant į laukujes duris. Anapus laukiama kaimyno, pažįstamo ar paštininko, kuris atneš pensiją.
Ne dėl apdovanojimų čia viskas
Laukė tądien paštininko savo gražioje sodyboje Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietėje, Gegužės 1-osios gatvėje, Antanina ir Juozas Trečiokai. Skaitė laikraštį, šnekučiavosi dviese susėdę virtuvėlėje. Sulaukė, bet pirma dar užsuko netikėtai keli prašalaičiai, lydimi seniūnijos darbuotojų.
Dingstis paprasta – pasigrožėti tvarkinga sodyba, kruopščiai prižiūrėtomis vejomis ir skoningais gėlynais. Tai pasakyti šeimininkams ir paklausti, ar tokioje sodyboje gyvenant dar lieka laiko pailsėti, pasidžiaugti savo triūso vaisiais nieko neveikiant?
Šeimininkas, vikresnis už savo moterį, skubinasi į lauką ir vedasi į erdvų kiemą. Kalba, tarsi žodžiais nuglosto kiekvieną sodo, vejos ar gėlyno kampelį. Švelnus šis kalbėjimas, o žodžiai neįprasti, pasirodo, gėlės būna meilios tarsi žmonės…
Daugiau ketvirtadienio “Gimtajame…”
