– Šiek tiek papasakok apie save…
– Esu mados ir portretų fotografė, tinklaraštininkė, dviejų berniukų mama. Gyvenu Šveicarijoje, Luganoje, su savo šeima: vyru Mauro, berniukais Antanu ir Danieliumi, dukterėčia Indre, prancūzų buldogu Cookie ir kate Titty.
Mano gyvenimas tikrai pavydėtinas. Kartais atsibundu ryte ir galvoju – rimtai? Čia „iš tos serijos“, kai gauni viską, apie ką svajojai, – mėgstamą darbą, mylimą vyrą, sveikus, protingus ir gražius vaikus, gerus draugus, namus. O jeigu ko neturiu, tai dar turiu laiko gauti.
Labai daug keliauju, bendrauju su labai daug talentingų žmonių. Toks gyvenimas labai įkvepiantis ir užkrečiantis norėti daugiau – daugiau keliauti, daugiau pamatyti, daugiau dirbti ir kurti, daugiau dalintis su kitais. Mes su Indre, mano dukterėčia, rašom tinklaraštį apie madą, gyvenimo stilių. Tiesiog dalijamės savo patirtimis iš madų savaičių, iš sesijų ar naujų pažinčių su dizaineriais ar kitais talentingais žmonėmis.
– Prisimink vaikystę ir „žalią“ jaunystę: kur gimei, ką ir kada baigei, kokie menai ar kitokie dalykai jauną tave domino?
– Gimiau ir augau Bajoruose. Buvau „judrus“ vaikas, paauglė. Manau, mano tėveliams su manim tikrai buvo daug darbo. Labai mėgau teatrą, vaidindavau nuo pat mažens.
Visada norėjau sieti savo gyvenimą su menu. Kažkaip norėjau būti ir aktore, ir režisiere. Norėjau kurti filmus ir juose vaidinti kaip Vudis Alenas. Po „Sekso ir miesto“, aišku, labai norėjau būti kaip Carry. Manau, tas visko norėjimas man suteikė labai daug drąsos. Nesustot, kažko vis daugiau siekti. Nelabai radau vietos sau, norėjau visko. Labai daug darbų išbandžiau, kol atradau tai, ko noriu.
– Kaip atsidūrei Šveicarijoj? Kur šiandien gyveni?
– Prieš penkiolika metų susipažinau su savo būsimu vyru ir išvažiavau. Labai greitai prisitaikiau prie gyvenimo svetur. Luganoje man patinka viskas: nuo kalbos iki maisto, nuo žmonių iki vietų. Aš visur labai greitai prisitaikau. Greitai išmokau kalbą, susiradau draugų. Nejaučiau jokios nostalgijos. Negaliu tapatintis su žmonėmis, kurie išvažiuoja ir paskui skundžiasi, kaip jiems trūksta savos šalies.
Lugana toks turistinis miestelis – pilnas veiksmo vasarą, mažiau žiemą. Bet labai gražus visais metų laikais, toks kaip paveiksliukas: kalnai, ežeras!
– Papasakok apie savo šeimą – vyrą, vaikus?
– Mauro – mano „fanas“ numeris vienas. Jis visada skatina daryt tai, ką noriu, visada palaiko. Nors jis visai nesidomi mados industrija.
Antanas dabar paauglys, o Danieliui 9 metai. Berniukai labai skirtingi: jeigu Antanas visai nenori turėti nieko bendro nei su fotografija, nei su socialiniais tinklais, tai mažasis po kiekvienos fotografijos klausia, ar galiu jo fotografiją įdėti į „Facebook“ ar „Instagram“. Abu berniukai labai aktyvūs ir judrūs, labai savarankiški.
Mano vyras labai daug keliavo ir keliauja. Jis mane užkrėtė kelionių aistra. Abu keliaujam ir darbo reikalais, ir savo malonumui. Mūsų atostogos visada labai aktyvios – naujos vietos, nauji žmonės. Stengiamės keliaudami neapsistoti viešbučiuose, bet nuomotis namukus, butukus tam, kad kuo geriau pažintume naujos vietos ypatumus.
– Kodėl apsistojai būtent prie fotografijos? Ar iš jos ir gyveni?
– Fotografija mane domino jau labai seniai. Nijolė (Čirūnienė – aut. past.) vedė tokį būrelį, kol buvom dar vaikai. Atsimenu, kad neturėjau fotoaparato. Tai Nijolė visada paskolindavo savo „Zenit“. Laimės būdavo! Tada tėveliai nupirko „Smeną“. Deja, neilgai teturėjau, nes man labai parūpo pažiūrėt, kas ten viduj taip „klaksi“. Išardžiau ir sugadinau „užuolaidėles“. Mama buvo labai supykus! Neleido lankyt būrelio. Bet vis tiek ėjau, vėl su Nijolės fotoaparatu „fotkinau“. Ir fotografijas jos palėpėj ryškindavom. Magija.
Bet kažkaip pasibaigė fotografavimas, kai išvažiavau iš Bajorų, ir grįžo, kai išvažiavau gyvent į Šveicariją. Tai, kad pasirinkau būtent mados fotografiją, buvo labai natūralu. Nes mados mane visada labai domino. Plius dar man reikia viską kontroliuoti. O mados fotografija – ta sritis, kai rezultatas daugiausia priklauso nuo fotografo.
– Esi rengusi parodas? Kur, kada?
– Savo darbus dažnai eksponuoju mažose erdvėse. Tarkim, bare, kavinėj. Esu surengusi parodą mūsų miestely. Fotografavau savo miestelio gyventojus senjorus. Labai noriu tokį projektą padaryti ir su Bajorų žmonėmis.
– Ar įmanoma pragyvent kuriant meną? Lietuviai kūrėjai skundžiasi, kad ne. O viskuo turtingoj Šveicarijoj?
– Visur taip pat. Reikia ir kompromisų kažkokių. Bet, manau, kai tave atranda, tada viskas – tik aukštyn! Man tikrai sekasi. Nors nežinau, kiek čia sėkmės, o kiek darbo, nes jo tikrai labai daug.
Man labai pasisekė, nes mane supa labai supratingi artimieji. Iš jų sulaukiu labai daug pagalbos. Būna, kad beveik dvi savaites nebūnu namuose. Tada Mauro rūpinasi mažaisiais. Auklės neturim. Kai neturėjau pinigų mokėti asistentui, dukterėčia Indrė pirmoji pasisiūlė kartu dirbti ir man padėti. Dabar kartu kuriam. Manau, labai svarbu mėgautis tuo, ką darai. Tada viskas gerai sekasi ir užsidirbti gali. Aš esu pozityvaus mąstymo atstovė – džiaugiuosi viskuo! Dirbu svajonių darbą ir žinau – man dar daug pasiekti reikia, bet esu labai geram kely. Be to, aš dirbu ne tik Šveicarijoj. Vienas draugas sako: tavo studija – visas pasaulis! Kol kas gal tik Europa. Bet tikrai greit „kelsiu bures ir plačiau“.
– Ar dažnai atvažiuoji į Lietuvą? Ar nenorėtum grįžti?
– Retai atvažiuoju. Nors mano gyvenimas tikrai judrus. Labai daug keliauju. Lietuvoje jau gyvenau. Luganoje esu labai laiminga. Šitame mieste tikrai ramu, ir tikrai gera auginti vaikus. Be to, čia strateginė vieta mano darbui – viskas ranka pasiekiama – ir Milanas, ir Ciurichas ar Paryžius. Noriu nors porą metų pagyventi Paryžiuje. O gal dar Balyje (mano vyras labai įsimylėjęs tą salą). Taigi, esu labai atvira viskam, ką man gyvenimas gražaus pasiūlys!
Aišku, pasiilgstu Lietuvos žmonių – turiu čia draugų. Bet jie pas mane atvažiuoja, aplanko – paatostogauja. Kaip jau sakiau, esu prisitaikantis žmogus. Ir esu labai smalsi – man reikia naujų patirčių. Grįžti į tas pačias vietas man nuobodoka.
– Sakei, esi feministė… Kodėl?
– O kodėl ne? Mes gyvenam labai geru laikotarpiu. Turim tiek galimybių daug ką pakeisti. Aš už lygias teises. Kaip sako Dioro mados namų dizainerė, „visi mes turim būti feministai“. Aš su ja visiškai sutinku. Mano gyvenimo vyrai – taip pat.
Mažasis labai norėjo, kad nupirkčiau jam marškinėlius su užrašu „Aš esu feministas!“ Gaila, neradom tokių. Šveicarijoj dar labai guvus tas mąstymas, kai mama turi būti su vaikais, o tėtis – uždirbti. Sąlygos dirbančioms mamoms labai prastos: valstybiniai darželiai tik nuo trejų metų, ne visa diena. Mokyklose valgyklų nėra arba labai reta kuri turi – vaikai grįžta namo pavalgyti pietų ir vėl kulniuoja atgal į mokyklą.
Dar pridurčiau, kad esu ne tik feministė, bet ir šiaip aktyvistė. Dalyvauju labdaringose veiklose, susijusiose su gyvūnų ir gamtos apsauga. Manau, kad visi turi pradėti nuo savęs ir mažais žingsneliais padėti mūsų planetai. Tarkim, mes namuose atsisakėm plastikinių daiktų, maišelių.
Savo fotosesijomis, tinklaraščio įrašais galiu paskatinti žmones daryti tą patį. Matau, kaip mano draugai ar tie, kurie domisi, seka mano pavyzdžiu.
– Dėkoju už pokalbį.
Jolita apie…
Fotografiją
Aš labiau juodai baltų fotografijų mylėtoja. Jeigu galėčiau, visos būtų tik nespalvotos. Kaip seni filmai. Tokios man daugiau kalba…
Darbus
Ir bare, ir picerijos virtuvėje esu dirbusi. Esu baigusi pedagogiką – dirbau mokykloje sekretore ir mokytoja. Šveicarijoje dirbau biure kaip vadybininko asistentė, paskui vadybininke.
Meilę
Su vyru susipažinom Lietuvoje. Pirmus mėnesius bendravom internetu ir pasimatydavom tik trumpais, bet labai romantiškais savaitgaliais. Įsimylėjom labai greitai ir labai stipriai! Iki dabar tarp mūsų labai stiprus ryšys. Nė vienas negalvojom, kad toks apskritai egzistuoja! Pasirodo, taip.
Kai įsimyli, nesunku išvažiuoti gyvent į kitą šalį. Juk turi mylintį žmogų salia! Nesvarbu, kad mes – iš skirtingų kultūrų, bet abu esam labai atviri žmonės. Viskam.
Mano vyras dirba vadybininku vienoje firmoje, kuri gamina industrines mašinas vaistų ir kosmetikos gamybai. Jis atsakingas už Lotynų Amerikos ir lotyniškas Europos šalis. Labai daug keliauja.
Madą
Tinklaraštyje rašom apie madų namus, mados savaites, mūsų stilių, mažas mano gyvenimo istorijas, buvimą stilinga mama, mano vertybes ir požiūrį į madą ne kaip tiesiog pinigų leidimą ir kažką paviršutiniško, bet kaip meną.
Magiją
O argi ne magija – kai sustabdai akimirką? Kai paspaudi mygtuką ir tiesiog akimirka sustingsta, išlieka? Nuo pradžių iki dabar man tai vis dar magija! Ypač myliu fotografuot su senu juostiniu fotoaparatu.
Norą kontroliuoti
Esu Ožiaragis – gimiau su noru kontroliuoti ir spręsti! Jeigu kalbam apie fotografiją ir mano darbą, labai aktyviai dalyvauju visuose sprendimuose: koks modelis, kokia vieta, kas su kuo, kad paskutinis rezultatas būtų labai geras. Labai džiaugiuosi, kad klientai labai pasitiki manimi, jiems mano nuomonė labai svarbi.
