– Kur studijavote – Kaune ar Vilniuje?
– Pirmus pusę metų studijavau Vilniaus universitete biochemiją. Kadangi mano tėtis baigęs VU chemiją, norėjau pabandyti pasekti jo pėdomis. Tačiau greitai supratau, kad darbas laboratorijoje ir hipotezių tikrinimas bei pastovus straipsnių rašymas – ne man. Todėl šias studijas mečiau ir perstojau į VU Medicinos fakultetą.
– Kodėl rinkotės būti gydytoju – sekėsi matematika, chemija, biologija ar dar dėl kitų priežasčių?
– Visada traukė gydytojo specialybė. Man ji visuomet atrodė kilni, garbinga ir prasminga. Mokykloje tikrai sekdavosi matematika ir chemija (didžiausias AČIŪ chemijos mokytojai Danutei Ramanauskienei). Biologija – taip pat. Tačiau šiam mokslui visada reikėdavo įdėti gerokai daugiau darbo, mokytis ir papildomai su korepetitore, kad pavyktų išlaikyti šį egzaminą aukštais balais. Šios pastangos tikrai nenuėjo veltui, kadangi magistrą baigiau „Magnum Cum Laude“ diplomu.
– Svyravote, abejojote ar iš karto rinkotės būtent šią kryptį – šeimos gydytojas? Juk labai alinantis darbas.
– Pradžioje, kaip ir dauguma mano kursiokų, ypač vyrų, norėjau chirurginio profilio specialybės. Tačiau atlikęs kelias vasaros praktikas chirurgijos skyriuose, supratau, kad šiam darbui nesu sutvertas. Po to teko rinktis iš terapinio profilio specialybių. Norėjau kažko, kas nebūtų koncentruota į siaurą ligų grupę, nes mano tikslas visada buvo medicina plačiąja prasme. Norėjau būti toks žmogus, kuris visada galės kažką patarti artimiesiems ar draugams, jeigu kiltų kokių klausimų.
– Tikriausia žinote, kad Rokiškyje, kaip ir kituose mažuose miestuose, labai trūksta gydytojų. Ypač šeimos. Kaip Jus prisiviliojo? Paprastai sakant, kodėl grįžote dirbt į gimtinę?
– Mes su žmona visada galvojome, jog norime išbandyti gyvenimą mažesniame mieste. Čia ramu, mažiau triukšmo, taršos, gyvenimas tarsi juda lėčiau. Tik baigęs medicinos studijas, pamačiau skelbimą, jog Rokiškyje labai trūksta šeimos gydytojų. Nieko nelaukęs susisiekiau su Pirminės asmens sveikatos priežiūros centro direktore Danguole Kondratenkiene, su ja greitai radome bendrą kalbą. Ji buvo labai maloni ir pasiūlė geras darbo sąlygas. Todėl su žmona apsisprendėme grįžti ir išbandyti gyvenimą Rokiškyje.
– Ar ketinate čia likti ilgai, ar tik laikinai? Kas tai lems?
– Yra planas pasilikti ilgai, tačiau kol kas visgi kažką spręsti sunku. Reikia įsidirbti, priprasti prie aplinkos, rasti veiklų po darbo, kas mažesniame mieste ne visada paprasta. Na, o svarbiausias žmogus, kas lems, ar pasiliksime Rokiškyje ilgai, be abejo, yra mano žmona. Matysime, ar ji prisijaukins Rokiškį. Ji pati kilusi iš Marijampolės, kurį laiką gyvenusi Kaune ir Vilniuje.
– Kokie įspūdžiai po pirmosios darbo savaitės – gal, pavyzdžiui, nutiko kas išskirtinio ir netikėto? O gal dar kartą aplankė supratimas – kad būtent čia Jūsų vieta?
– Įspūdžiai po pirmos darbo savaitės tokie, jog pradžioje darbas tikrai bus sudėtingas. Reikia susipažinti su savo pacientų ligos istorijomis. Tai užima daug laiko. Be to, pirmą savaitę pats šiek tiek negalavau, todėl nebuvo labai lengva. Šiaip patys pacientai ir komandos nariai, kaip ir tikėjausi, tikrai nuostabūs ir neišgąsdino.
Daugiau „Gimtajame…“
