Rokiškio savivaldybė praneša, kad J. Dovydėnas spalio 6 d. 8 val. bus pašarvotas Rokiškio Šv. Juozapo koplyčioje (prie Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios). Spalio 7 d. 13 val. Šv. Mato bažnyčioje už Joną Dovydėną bus aukojamos šv. Mišios ir Rokiškis atsisveikins su savo krašto garbės piliečiu ir mecenatu.

Jonas Dovydėnas amžinojo poilsio atguls ten, kur pastaruoju metu gyveno – JAV. „Jis buvo vienas ryškiausių Lietuvos išeivijos fotomenininkų, kurio kūryba aprėpia tiek asmeninę istorinę atmintį, tiek pasaulio konfliktų židinių dokumentiką. Jo fotografijos psichologiškai gilios, dažnai socialiai angažuotos, tačiau kartu kupinos žmogiškumo ir tylios vizualinės įtampos“, – tokiais žodžiais su Jonu Dovydėnu atsisveikina Lietuvos fotografai, kolegos. O Rokiškio viešojoje bibliotekoje, kur jis ir vyko, anot direktorės Daiva Vilkickienės, šiandien dega žvakės. „Mes labai laukėme Dovydėnų šeimos. Susirašinėjome su gerbiamu Jonu Dovydėnu – turėjome gražių planų kitiems metams ir ateičiai. Apie juos ištikusią avariją sužinojome tik po premijos teikimo renginio“, – sakė direktorė. Ji kol kas neturi atsakymo, ar ši premija išliks, tai Lietuvos rašytojų sąjungos premija.

Nėra gražesnio miesto

2019-aisiais į Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos organizuotą renginį susirinko visa rajono valdžia, pradedant meru Ramūnu Godeliausku (jis įteikė Jonui Dovydėnui Krašto garbės piliečio regalijas). Taip pat bibliotekininkai, kultūros darbuotojai, muziejininkai ir visi prijaučiantieji literatūrai. Atvažiavo ir L. Dovydėno premijos laureatai rašytojai Vytautas Martinkus, Birutė Jonuškaitė. Ji – kartu ir Rašytojų sąjungos pirmininkė – sakė, jog išeivijos rašytojų yra daug, tačiau kad atsigręžtų, kad remtų… „Todėl su ypatinga pagarba žiūrime į tuos, kurie grįžta, kurie sako, kad nėra gražesnio miesto už Rokiškį“, –  tada sakė B. Jonuškaitė.

Biografijos faktai, daug sakantys pavadinimai

Tie faktai, nors pats mecenatas Jonas Dovydėnas buvo išskirtinai kuklus, yra įspūdingi. Fotomenininkas J. Dovydėnas gimė 1939 m. vasario 12 d. Kaune. Jis – išeivijos rašytojo L. Dovydėno, kilusio iš Trumpiškio kaimo, sūnus. 1944 m. kartu su tėvais pasitraukė į Vokietiją ir penkerius metus praleido karo pabėgėlių stovykloje. 1949 m. emigravo į JAV. 1959–1967 m. tarnavo JAV karinėse oro pajėgose, kur ir pradėjo domėtis fotografijos menu. 1965 m. baigė Browno universitetą Providence (anglų kalbą ir literatūrą). 1964–1965 m. mokėsi fotografijos Rod Ailando dizaino institute, 1965–1968 m. – Ilinojaus technologijos institute. 1967–1968 m. dirbo Čikagos miesto atkūrimo departamente fotografu. Fotografavo žurnalams „The Times“, „Nacional Geographic“, „Adventure“, „Soldier of Fortune“, „Chicago Magazine“ ir kt.

Dalyvavo parodose: surengė individualias parodas Lietuvoje (Vilniuje 1982, 1989, 2002, 2007, 2018 m. ) ir užsienyje (Čikagoje 1967, 1972–1973, 1978–1979 m.; Vašingtone 1980 m., Maskvoje 2003 m.). Kūrė reportažines, reklamines fotografijas. Fotografavo architektūrą, peizažus, etnines žmonių bendrijas, jų buitį, karo vaizdus, atskiras asmenybes. Fotografijoms būdinga psichologinė, meninė įžvalga, įtaigumas. J. Dovydėno kūryboje vyravo preciziška technika atlikta nespalvotoji fotografija. Jis sukūrė fotografijų ciklus ir išleido jų fotoalbumus: „Nevada: Kelionė („Nevada: Jorney“, 1969–1980) (išleistas 1987 m.), „Veidai“ („Faces“, 1976 m.), „Čikagos namai“, „Sugrįžimas į paliktą kraštą“. Kiti Jono Dovydėno fotografijų ciklai: „Čikagos etninis gyvenimas“ (1977 m.), „Afganistanas“ (1985–2009). Jo kūrinių turi Meno institutai Čikagoje, Mineapolyje, Kongreso biblioteka Vašingtone.

Tikras mecenatas

J. Dovydėnas buvo 2007 m. Lietuvos rašytojų sąjungos įsteigtos ir nuo 2010 m. Rokiškyje teikiamos L. Dovydėno premijos (jos dydis 10 tūkstančių eurų) už geriausią lietuvišką romaną mecenatas ir vertinimo komisijos narys. Besilankančiam Rokiškyje J. Dovydėnui kilo idėja sukurti naujus Rokiškio Šv. Juozapo koplyčios vitražus, nors čia jų niekada nebuvo. Šią gražią kultūrinę iniciatyvą Jonas įgyvendino kartu su Nacionalinės meno premijos laureatu dailininku vitražistu Algirdu Dovydėnu, parengusiu koplyčios vitražų eskizus. Po dailininko mirties 2015 m. jo pradėtą darbą tęsė dailininkė Ieva Paltanavičiūtė. Ji atliko visą techninį darbą pagal sukurtą projektą. J. Dovydėnas finansavo daugumą koplyčios vitražų.

Jis taip pat buvo išeivijos rašytojo L. Dovydėno rinktinių raštų (8 tomai) leidybos mecenatas. Dalį šių knygų J. Dovydėnas dovanojo J. Keliuočio viešajai bibliotekai.

J. Dovydėnas su šeima gyveno JAV. Į Rokiškį atvykdavo įteikti literatūrinės L. Dovydėno premijos geriausio lietuviško romano autoriui. Kartu aplankydavo tėvo rašytojo L. Dovydėno gimtąjį Trumpiškio kaimą.

Laukė ne vienerius metus

Tuometinė Viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė prisipažino – bibliotekininkai laukė keletą metų, kad J. Dovydėnui būtų suteiktas Rokiškio krašto garbės piliečio vardas.

Apsuptas dėmesio, pasveikintas, sulaukęs padėkų už mecenavimą ir viską, ką duoda mūsų kraštui, J. Dovydėnas ir tąkart tradiciškai išliko kuklus ir nedaugžodžiavo. „Dėkoju ir Rokiškio garbės pilietybę priimu su dideliu malonumu. Įspūdingesnio miesto, malonesnės kompanijos, gražesnės gamtos sunku įsivaizduoti. Rokiškis ne tik šių metų kultūros centras, bet per amžius buvo Lietuvos kultūros ir meno gilus šaltinis. Čia mano tėvo gimtas kraštas, jo meno šaknys. Ir ne tik jo, bet ir kitų žinomų kūrėjų. Tas šaknis ir aš pasiėmiau. Todėl kaskart atvažiavęs jaučiuosi sugrįžęs į tėviškę“, – sakė tuomet J. Dovydėnas.

Išgarsėjo nuotraukomis iš „karštųjų taškų“

Kadangi J. Dovydėnas Rokiškyje buvęs ne kartą, su juo „Gimtojo…“ žurnalistai yra bendravę ir apie jį rašę. Susidomėjęs fotografija jis mokėsi Rod Ailando dizaino institute pas gerai žinomą menininką Harį Kalahaną. Fotografijos žinias gilino Ilinojaus technologijos ir dizaino institute Čikagoje. J. Dovydėnas išleido keletą fotografijų albumų, o meno pasaulyje išgarsėjo nuotraukomis iš vadinamų „karštųjų taškų“.

1985 m. J. Dovydėnas pirmą kartą išvyko į Pakistaną. Jam norėjosi savo akimis pamatyti, ar afganistaniečiai gali įveikti Sovietų Sąjungos kariuomenę. Kova Afganistane jam priminė pokario Lietuvą, kai laisvės kovotojai, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, keliolika metų priešinosi okupantų kariuomenei. „Lietuvių buvo pernelyg mažai, kad laimėtų partizaninį karą prieš galingą sovietų jėgą. Aš maniau, kad Afganistano istorija gali pasisukti kitaip, ir modžahedai, laisvės kovotojai, gali laimėti. Padedant Amerikai taip ir atsitiko“, – apie save giminės knygoje rašo J. Dovydėnas. Jis trylika kartų keliavo po karų alinamą Afganistaną, įamžino modžahedus, amerikiečių ir NATO karius jų karinėse bazėse. 2005 m. menininkas skrido į Čagčaraną (Goro provincija), fotografavo misijoje dalyvavusius lietuvių karius.

Pirmasis amerikietis su paroda sovietinėje Lietuvoje

1982 m. šis menininkas tapo pirmuoju amerikiečiu fotografu, surengusiu autorinę parodą sovietinėje Lietuvoje. 1989 m. Vilniuje eksponuotos įdomiausios nuotraukos iš kelionių po Afganistaną. 2002 m. dar vieną parodą gimtinėje lydėjo katalogas „Sugrįžimas į paliktą kraštą“. J. Dovydėnas gyveno Lenokse (Masačiusetso valstijoje). Jo žmona Betsi – tapytoja, sūnus Johnas Daytonas – profesionalus kulinaras ir vyno gaminimo žinovas, dukros Elenos darbas taip pat susijęs su maisto gamyba.

Labai sunku šią pažintį vertinti jau tik kaip buvusią 

Alicija MATIUKIENĖ

Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centro vadovė

Bendrauti su šviesaus atminimo Jonu Dovydėnu teko nuo 2010 metų, kai Liudo Dovydėno premijos įteikimo renginys iš Vilniaus persikėlė į Rokiškį. Jonas beveik kasmet atvykdavo į šį renginį. Ruošdavosi labai atsakingai ir iš anksto. Pirmą skambutį ar elektroninį laišką su klausimu, ar vyks iškilmės, gaudavau kovo mėnesį, nors premija būdavo teikiama birželį. Datą suderindavome su jo skrydžiu į Lietuvą jam patogiu metu. Ir, žinoma, tai būdavo vasara. Klausdavo, kokį scenarijų numatome, kas muzikuos, kur vyks apeigos (taip jis vadindavo renginį). Artėjant Jono atvykimo datai, prašydavo rezervuoti kambarį „Pagundoje“. Menu, kaip Jonas su nuoskauda svarstė, kodėl premijos konkursui pateikti vos keli romanai: ar nėra Lietuvoje rašytojų, ar autoriai nežino apie galimybę dalyvauti premijos konkurse. Jam tai buvo nesuprantama, nes atvykęs į Vilniaus knygų mugę, matydavo pilnas lentynas naujų knygų. Jam rūpėjo Liudo Dovydėno premijos sklaida. Po tokio akibrokšto Jonas pasiūlė Rokiškio bibliotekai imtis premijos konkurso organizavimo vadybos.

Jonui visada rūpėjo Čedasai. Po renginio vykdavome į juos su ką tik apdovanotu rašytoju. Sustodavome prie Trumpiškio kaimo akmens, kuris žymi rašytojo Liudo Dovydėno gimtinę. Jonas aiškiai apie tą vietą iškomunikuodavo naujam premijos laureatui. Čedasų bibliotekoje esančiame Liudo Dovydėno muziejuje fotografuodavo ten esančius dokumentus, nuotraukas, turinčias bent kokį ryšį su jo tėvu rašytoju. Jonas dalyvavo Gintaro Varno skulptūros, vaizduojančios piemenuką pagal Liudo Dovydėno kūrybą, atidaryme. Kai Čedasuose lankėsi Jonas su žmona ir sūnumi, pirmiausia jiems ir parodė šią skulptūrą ant buvusios Čedasų mokyklos laiptų.

Rokiškio rajono Garbės piliečio vardo suteikimą rajono tarybai inicijavusi bibliotekininkų bendruomenė, sprendimo laukė ne vienus metus. Pavyko įtikinti tuos, kurių pirmiausia buvome paklausti: o ką jis davė Rokiškiui? O mes šiandien sau galime atsakyti, ar suspėjome Jonui bent atsidėkoti už kultūros mecenatystę?..

Kai buvo kuriami nauji Šv. Juozapo koplyčios vitražai, Jonas primygtinai paprašė pagalvoti, kam skirtus įrašus norėtume vitražuose palikti. Paskambinęs ar elektroniniuose laiškuose klausdavo apie pokyčius mieste, kuo gyvena biblioteka, ar keitėsi miesto valdžia? Parėmęs finansiškai keletą leidybos projektų, visada prašydavo atsiųsti ir knygos maketą.

Pokalbiai su Jonu visada būdavo jaukūs: jis pasakojo, kad persikėlė gyventi į užmiestį, gamtos apsuptyje ramiai leidžia laiką su žmona ir pamažu tvarko savo gyvenimo fotoarchyvą. Praėjus mėnesiui ar daugiau po Jono viešnagės Rokiškyje, į biblioteką jis atsiųsdavo gėlių puokštę. Šiomis dienomis labai sunku šią pažintį vertinti jau tik kaip buvusią.

Jam rūpėjo Čedasų kraštas

Genovaitė DAUGNORIENĖ

Pensininkė, buvusi Čedasų Liudo Dovydėno pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja

Jonas Dovydėnas buvo labai santūrus, ramus, taktiškas, nedaug šnekantis. Labai rūpinosi tėvo, rašytojo Liudo Dovydėno, palikimu ir sklaida.

Kai inicijavome Liudo Dovydėno vardo suteikimą mokyklai, padėjo jo giminės, buvome nuvažiavę į Vilnių, kur Žvėryne dar gyveno rašytojo žmona Elena. Jonas labai rūpinosi ir vardo suteikimu mokyklai, ir pačia mokykla. Už jo paramą mokykla įsigijo pirmuosius kompiuterius. Čedasų miestelio muziejuje yra nemažai jo dovanotų rašytojo šeimos nuotraukų, jo paties fotografijų albumas apie JAV, Nevadą.

Kaip jam rūpėjo Čedasų kraštas, liudija ir toks atsitikimas. Kai mirė jo mama, nuvažiavome su mokytojų būreliu į laidotuves. Iš karto po laidotuvių Jonas pasikvietė į šalį ir perdavė pinigų mokyklai.

Šiek tiek detalių iš Liudo Dovydėno gyvenimo

Rašytojo L. Dovydėno sūnėnas Vladas Dovydėnas, sumanęs įamžinti dėdės atminimą (pastatyti akmenį ir ant jo užrašyti, kad čia gimė didis rašytojas), 1987 m. parašė laišką rašytojui. Gavo atsakymą, kuriame L. Dovydėnas aprašė savo ir vaikų gyvenimą. 1989 m. gegužę senajame kaime atsirado akmuo su užrašu „Trumpiškio kaimas“. Vėliau šalia šio užrašo buvo iškaltas tekstas: „Rašytojo Liudo Dovydėno gimtinė.“ Paties rašytojo pažintis su kraštiečiais prasidėjo 1999 m., kai buvo minimas Čedasų miestelio 500 metų jubiliejus. Rašytojas kraštiečiams atsiuntė laišką, kuriame aprašė gimtąjį kraštą.

L. Dovydėnas – vienas produktyviausių prieškario Lietuvos kūrėjų. Jo vardas buvo išbrauktas iš kelių kartų kultūrinės atminties, tačiau atkūrus nepriklausomybę apie jį prabilta iš naujo. Žymiojo rašytojo vaikystė prabėgo Trumpiškio kaime, o autobiografijoje kūrėjas rašė, kad jo visų „universitetų pradžia ir pabaiga“ buvo Čedasų pradžios mokykla. Tiesa, Čedasuose mokyklos nebėra.

Rašytojas L. Dovydėnas gimęs 1906 m. sausio 14 d. Trumpiškyje. 1928 m. pradėjo bendradarbiauti spaudoje. 1931–1932 m. išėjo L. Dovydėno apsakymų rinkiniai „Cenzūros leista“, „Buvo žmogus be kojų“, po kelerių metų – dviejų tomų romanas „Ieškau gyvenimo draugo“. L. Dovydėnas savo knygose dažnokai užsimena apie gimtąjį Trumpiškį. Rašytoją išgarsino 1936 m. išleistas romanas „Broliai Domeikos“, kuriame vaizduojama kaimo kasdienybė, gvildenamas žmonių tarpusavio bylinėjimasis teismuose.

Ši knyga 1936 m. pelnė Lietuvos valstybinę premiją. Visi romano prototipai – Čedasų krašto žmonės. „Nors jis – savamokslis rašytojas, baigęs vos tris pradžios mokyklos skyrius, leido knygą po knygos. Jis daug dirbo, skaitė, pats lavinosi, visas jėgas skyrė Dievo duotai talento galiai išsiskleisti“, – taip rašoma apie L. Dovydėną.

Už veiklą sovietų okupuotoje Lietuvoje naciai norėjo jį sušaudyti, tačiau rašytoją užtarė kultūros visuomenė. 1944 m. birželį artėjant frontui rašytojo šeima traukėsi į Vakarus. Jų sūnui Jonui tuomet buvo vos penkeri. 1949 m. Dovydėnų šeima persikėlė į JAV, apsistojo Pensilvanijos valstijoje. Amerikoje L. Dovydėnas dvejus metus dirbo žurnalistu, redagavo žurnalus „Lietuvos kelias“ ir „Nemunas“, vėliau atsidavė rašytojo darbui. 1952 m. pasirodė jo romanas „Per Klausučių ulytėlę“, 1955 m. – „Tūkstantis ir viena vasara“, po ilgesnės pertraukos 1974 m. – apsakymų rinkiniai „Pašiurpo mano velnias“, „Vasaros vidudienis“. Gyvendamas išeivijoje rašytojas kūriniuose vaizdavo emigrantų gyvenimą.

Sovietmečiu jo kūriniai buvo išimti iš bibliotekų, mokyklinių programų. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, viskas kardinaliai pasikeitė. 1996 m. už nuopelnus Lietuvai rašytojas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu.

Sulaukęs senatvės, 92-ejų, L. Dovydėnas su žmona Elena grįžo į Lietuvą. 1998 m. jis paskutinį kartą apsilankė gimtinėje.

Vilniuje rašytojas daugiausia laiko skyrė savo kūrybai tvarkyti, pradėjo rengti leidybai „Raštus“, tačiau nespėjo: 2000 m. liepos 4 d. mirė, palaidotas Antakalnio kapinėse. „Rinktinių raštų“ rinkinį parengė literatūrologė Elena Bukelienė, o leidybą finansavo sūnus Jonas. „Žinau, jog kūrėjams labai svarbu įvertinimas ir materialinė parama. Tai mane ir paskatino remti rašytojus“, – „Gimtajam Rokiškiui“ ankstesniais metais yra sakęs J. Dovydėnas.

Reda MILAKNIENĖ

Eligijus DAUGNORA