Gražina PITRĖNIENĖ
Poetė, tarmiškų eilių kūrėja, fotografė iš Obelių
Kas ti mātās, kas ti mātās – žiū, arkliōkas stōve ratuos.
Negaliu nat patikĕtĕ – priainu arčiau žiūrētē.
Naravus, atrōdā būdas – priainu – taksai pakūdįs.
Klāusimas iš kartā stōjas – kur gi ānas šitiek šliōjās.
Arkliā metai juk artėja – nērimų visiem pasėjā.
Mān tai baisiai jėmē striokas – kur prapuolįs būvā arkliōkas.
Ar āns ėdįs, ar āns gėrįs – jau sanaī ir besisvėrįs.
Gal pasklydā, nusgundā kiškiā – neberunda, kur Rakīškis.
Gal išbaidē ānų meškās – nežinai, kas krūmuos trāška.
A laukuos dabar teip tūmsu – myslyjā grait atadumsiu.
Ale, kažnā kur ažtrūkā – kaip paslāidē, teip nurūkā.
Maž kumēlā laukuos gānēs – ānas vyškei nesusanįs.
Raikia kraiptis un mašīnas – Gyvačiōkas vīskų žīnā.
Kažnā kāl ti ānas tylē, gal arkliōkų baisiai mylē.
Gal ānas draugelis ÿra – tai ir paslaptys nebyra.
Ale, kaip ti ir bebūvį – svarbu ratuos atadūmē.
Bus agliūtē – bus Kalĕdas – pasbaigs ir mūsų bėdās.
Teip aš kāntanta – parbēgā – teip gerai, dā nėra sniegā.
Ot, arkliōkas kaip ažbūrē – tuoj na Līdlās ir pažiūrem.
Mūm jau ānas kaip švintōvē – žiūrem ar dā ratuos stōve.
Kaip gi mes be sāvā miestā – ti nevykt nei jōkia fiesta.
Brūngūs mūm gi mūsų mūrai – dvarų ir bažnyčių turem.
Visakiās tynai kultūrās – prisivalgį – pilnās rūrās.
Nebadaunam, nenuplyšį – nebevaikštām niekas vyžām.
A brungiausia sava gryčia – niekuom kitu nemainyčia.
Jau ir švintēs kaip unt nosēs – kaip gi tu čia nežinosi.
