– Pradėkime nuo pačios idėjos atsiradimo. Kam kilo ši idėja ir kaip?
– Ši idėja kilo man. Kadangi esu šiek tiek kūrybiškas, tai sumąsčiau per savo gimtadienio vakarėlį „sukombinuoti” gyvo garso grupę su karoke. Visa tai skambėjo ir keistai, ir kartu intriguojančiai. Šia mintimi pasidalinau su Kęstučiu, kuris pažįstamų rate surado reikiamus muzikantus, „pasirašiusius” tokiai avantiūrai. Galų gale pavyko susikurti unikalų ir visus nustebinusį vakarėlį. Kaip ir priimta po kiekvieno gero vakarėlio, iš ryto kyla pačios geriausios mintys. Būna, žmonės netikėtai sugalvoja išvykti slidinėti Antarktidoje ar nubėgti maratoną, na o mes pailsintomis rytinėmis galvomis sumanėme, kad šitas uždegantis publiką konceptas galėtų tapti ir kitų švenčių vakaro programos dalimi. Taip ir kilo idėja sukurti „Please not me“ projektą.
– Turėjote idėją. Kas toliau? Kaip viską pradėjote dėliotis, ieškoti? Kaip kilo „Please not me“ pavadinimas?
– Toliau mes susidūrėme su eile techninių klausimų. Kaip išspręsti multimedijos ir įgarsinimo klausimus (juokingas faktas: pirmame renginyje dainų tekstai buvo projektoriumi rodomi ant baltos paklodės), kaip valdyti dainų tekstus, kaip paversti pasirodymą tikru šou ir leisti pamiršti žmonėms scenos baimę, kaip prajuokinti ir įtraukti visą šventės publiką ir pritaikyti visą konceptą taip, kad jis tiktų žmonėms, nepaisant jų amžiaus ar tautybės.
„Please not me“ pavadinimas buvo sugalvotas dar pirmo renginio metu (per Pauliaus gimtadienį). Jis išreiškia dažnai sutinkamą žmonių reakciją, kuomet jiems yra pasiūloma užlipti į sceną. Kiekvienas giliai širdyje to norime, turime tą vidinį „rockstarą“, tačiau dėl minties „ką pagalvos kiti?“ ar abejonių dėl savo sugebėjimų užsidarom ir dažnai atsisakom vienų ar kitų gyvenimo momentų, leidžiančių savimi didžiuotis ir ilgam išliekančių atmintyje.
– Ko gali tikėtis užlipę ant scenos renginio dalyviai?
– Užlipę ant scenos ir atsistoję prie mikrofono, jūs atsidursite visų dėmesio centre. Jei vienam nedrąsu, nieko nelaukę su svečiais subursim duetą ar tercetą. Kad dainuojantieji ir visa publika jaustųsi užtikrintai dėl dainų tekstų, įrengiame du ekranus. Vieną pastatome žiūrovams, o kitą priešais atlikėjų akis, scenos apačioje. Jei tam tikru momentu pasimesite, žinokite, kad jūsų nugarą saugos ir visada sugrįžti į teisingą melodiją padės Paulius ir pritariančioji vokalistė. Apskritai pasirodymo metu dirba 7 žmonių komanda : muzikantai – mušamieji, klavišiniai, elektrinė gitara, bosinė gitara, pritariamasis vokalas, vedėjas ir garso operatorius.
– Kokios dažniausiai būna žmonių reakcijos?
– Vos prasidėjus pirmai dainai, renginio svečiai ar dalyviai visuomet nustemba, kadangi nieks nesitiki, jog patiems teks lipti į sceną ir dainuoti su gyvai grojančia grupe. Išjudinti visus padeda ir svečių nusiteikimas bei drąsa scenoje, kuri kartais net mus pačius stebina. Daugelis sako, kad lietuviai labai santūri tauta, tačiau mes galime paneigti šį faktą, įrodyti, jog net santūri publika gali pasileisti plaukus. Viskas ko reikia – tai tik tinkama atmosfera, kurią visuomet sukuriame.
– Kokią buvo įsimintiniausia akimirka, galbūt šventė? Kodėl?
– Pats įsimintiniausias vakarėlis buvo „Radiocentro“ gimtadienis, kurio metu, skambant paskutinei dainai, visi renginio svečiai scenoje dainavo vienu balsu. Vaizdas ir garsas buvo tikrai nepakartojami, tačiau panašių momentų pasitaiko vos ne kiekviename koncerte, kadangi visas mūsų pasirodymas yra viena didelė improvizacija, ir dažnai net patys nežinom, kur mus tai nuves.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
Va čia tai gyvas reikalas. Liuks.