Pabaiga. Pradžia 07 18
Eksponatus surinko vienas žmogus
Saulkrastė – kurortinis miesteliukas pakeliui į Taliną. Čia įkurtas unikalus Dviračių muziejus, kurio visi eksponatai surinkti Latvijoj. Tai trečias didžiausias dviračių muziejus pasaulyje, kuris išaugo iš vaikiškų marškinėlių ir kuriam jau seniai laikas rodytis gausesnei publikai. Čia išpasakota visa dviračių raidos istorija su originaliais tam tikram laikotarpiui sprendimais (spyruokliniai ratai, kardanas vietoj grandinės ir kt.), nors vėliau neprigijusiais. Įdomiausia, kad eksponatus surinko vienas žmogus, visą savo gyvenimą kolekcionavęs ir restauravęs dviračius. Jeigu kas važiuosit keliu iš
Rygos Talino link, tiesiog privalote sustoti ir palikti čia savo sunkiai uždirbtus 1,5 euro už bilietą tam, kad įsitikintumėte, kokį titanišką darbą gali nudirbti žmogus, kai visą gyvenimą pašvenčia vienam tikslui.
Bene gražiausia Latvijos pajūrio zona
Vienareikšmiškai – nuo Tujos iki pat pasienio su Estija driekiasi bene gražiausia Latvijos pajūrio zona ir, svarbiausia, visą šį apie 40 km besidriekiantį ruožą galima lengvai „pačiupinėti“ – paprastas dulkinas keliukas, kaip kaspinas, driekiasi palei visą pakrantę, pro senovinius žvejų kaimelius ir išpuoselėtas „naujųjų latvių“ sodybas. Aukštas pušimis apaugusias kopas keičia statūs tiesiai į jūrą neriantys skardžiai, smėlio paplūdimius – didžiuliai akmenynai, kur keletą kilometrų, rodos, nerastum vietos išsimaudyti. Pakrantės pušyne įrengtas puikus „europinis“ kempingas su pirtimis, sporto ir pramogų erdvėmis. Tik viena keistenybė bado akis – kai latviai turi tiek pakrantės, visuomenės interesas atsiduria antram plane. Na, įsivaizduokit, važiuoji, važiuoji tuo keliuku, kai staiga STOP ženklas ir užrašas „Privati teritorija“: reikia laiptais nusileisti į paplūdimį, kad apeitum nuosavybės ribas, ir taip ne kartą. Laimė, kad paplūdimiai dar neprivatizuoti.
Šeštoji diena
Eesti – Igaunija – Estija. Baltijos kelio sesė pasitiko mus žvarbiu oru ir lietumi. Nieko čia tokio, žmogus prie visko prisitaikai, tiesiog iš kelionės pasiimi mažiau malonumo. Su pirmaisiais lašais nekovoji, tiesiog važiuoji sau nemažindamas greičio, o po kurio laiko, dangui užsitraukus pilką maršką ir lietui įkyriai merkiant, sustojęs apsirengi lietaus drabužį – padeda, bet neilgam. Lietui įsismarkavus, meti dviratį į griovį, o pats lendi po pirmais pasitaikiusiais medžiais viltingai bandydamas išsaugoti nors „triusikus“ sausus. Stovi, toks visas šlapias, sušalęs, ir galvoji: „Velnias mane nešė į tą galerą?“ Kažkiek dangui prašviesėjus ir lietui aprimus, lendi iš po krūmų ir apžergęs dviratį vėl mini, vis užmesdamas akį į dangų. Tačiau toks prašviesėjimas trumpalaikis – vėjas sugina pavienius debesis į krūvą ir vėl pradeda pilti kaip iš
kibiro. Išganinga autobuso stotelė, rodos, buvo visai netoli, bet ją privažiavęs ir nušokęs nuo dviračio jauti, kaip lietaus lašai upeliu suteka tau į „triusikus“ – sauso nebelieka anei vieno siūlo. Bet šį kartą dangų, atrodo, užtraukė ilgam, stovint vietoj, kad ir po stogeliu, kūnas greitai atvėsta – norisi judesio, tada sėdi ant dviračio ir mini, kad sušiltum. Vienintelis pliusas, kad, lietui įsismarkavus, vėjas nurimsta, nors vanduo bliaukia per akinius, per veidą, bet vis tiek „varai“ išsišiepęs, galvodamas, kad blogiau jau nebus, o tada atvažiuoja „fūra“ iš paskos, aplenkdama pakelia visą ant asfalto susikaupusį vandenį ir drebia ant tavęs. Pirma mintis, šaunanti į galvą, – „dabar tai jau tikrai p…“, atsisuki į savo bendrakeleivius, kad įsitikintum, ar jų nenuplovė, ir vėl mini. Pagaliau šviesa tunelio gale – miestelis, autobusų stotelė, šalia parduotuvė, o svarbiausia – netoliese „palaikymo“ transportas prisišvartavęs laukia. Vairuotojas sausas, šypsosi, tik nusikeiki praeidamas: „Nepasisekė burtai, galėjau aš jo vietoje juoktis.“
Tarsi kas būtų užbrėžęs storą raudoną brūkšnį tarp dviejų kaimynių – prasidėjo Estija, baigėsi pušynai ir nuostabūs smėlio paplūdimiai, vietoj to – ajerais ir meldynais apžėlusi, vietomis užpelkėjusi pakrantė. Vietomis, kur Dievulis davė truputėlį smėlio, įrengtas vienas kitas kempingas, nors paplūdimio juosta čia siaura, vos metras ar du, o už ribų jau matytas vaizdelis – meldai ir krūmynai. Vanduo drumzlinas, balintos kavos spalvos, banguojanti jūra kedena molingą dugną ir sudrumsčia vandenį. Vienu žodžiu – ne kažin ką. Pernu miestas visuose leidiniuose pristatomas kaip pagrindinis kurortas – „tipo“ Estijos Jūrmala ar
Palanga. Na, pagrindinis tai pagrindinis, ką čia ginčysies, bet koją kiša tai, kad Pernu yra uostas ir pramoninis miestas, kur daug sunkiasvorio transporto, daug judesio, o kurorte norisi ramybės. Kurortinė miesto dalis jauki, yra medinės architektūros, smėlingi pliažai, tačiau ypač lėkšti – „kilometrą“ turi bristi gilyn į jūrą, kad sušlapintum trumpikes. Beje, mėgstantiems ilgus pasivaikščiojimus pajūrio smėliu, Pernu paplūdimys netinka – ir iš
vienos, ir iš kitos pusės pliažas apribotas neįžengiamais meldynais.
Septintoji diena
Planas pasilikti nakvynei Pernu neišdegė: kai sočiai papietavę sutikrinom laikrodžius, buvo truputis po keturių, o saulutė taip maloniai šildė ir viliojo į kelią. Keisčiausia tai, kad ryte per lietų daug nuvažiavom – už nugaros jau buvo daugiau nei 90 km. „Bookingas“ artimiausią nakvynę mums pakeliui rodė tik už 30 km nutolusiame Tostamaa kaime, ir net ne prie jūros, o prie ežero įsikūrusioje poilsiavietėje. Išvažiuoti iš Pernu pasirinkome vaizdingą maršrutą, nors ir prastokais gruntiniais keliais, bet palei pat jūrą. Iš pradžių tokia kelionė visai patiko, kelias vinguriavo šalia golfo aikštyno, o kai baigėsi išpuoselėti laukai, pasimatė aukštais meldais apžėlusios pievos ir žaliam fone besiganančios baltos karvės – nematytas vaizdelis džiugino akį. Vėliau tie keliukai, kurių dalies net navigacija nerodė, pradėjo stipriai nervinti, rodėsi, kad papuolėm į užburtą ratą – sukom ratus ieškodami išvažiavimo iš labirinto. Prie vienos sankryžos komanda „subyrėjo“ – vieni nuvažiavo tiesiai, kiti – į kairę.
Aštuntoji diena
Vakarų Estija. Retuose kaimuose vos kelios kuklios trobos, tankius
drėgnus lapuočių miškus keičia bekraščiai skurdūs laukai, kur ne kur suburzgia pasiklydęs traktoriukas, ganosi nedidelės karvių bandos, vietomis akis užgriebia jūros mėlį. Bažnytėlės pakelėse mažytės, tokios atšiaurios ir apleistos – tvoros apšiurusios, šventorius seniai šienautas, o spyna ant durų taip užrūdijusi, jokiu raktu nebeatkrapštytum. Kapinės kuklios, dažniau mediniai kryželiai, rečiau nedidukai akmeniniai paminklai, viskas taip asketiška. Žmonių nepamatysi, vos vienas kitas automobilis per dieną pravažiuoja, jau dažniau daiktais apsikrovusį dviratininką sutiksi ir tas dažniausiai nevietinis – iš Skandinavijos, Vokietijos, Olandijos, net iš Argentinos. Vietos keliai geri, dažniausiai aplenkiantys miestelius ir kaimus. Šiaurės Estija. Kaip diena ir naktis lyginant su vakarais. Pagaliau ir javai subangavo, jau galvojau, kad pas juos nei sėja kas, nei pjauna, ir reljefas atsirado, nuobodžias lygumas pakeitė aukšti, vaizdingi skardžiai, besileidžiantys tiesiai į jūrą, prasidėjo puikūs dviračių takai su stačiais pakilimais ir smagiais nusileidimais, drėgnus lapuočių miškus pakeitė sausi pušynai, padažnėjo automobilių ir jų palydovių automatinių degalinių, dažniau susimojuodavom su kolegomis dviratininkais, keliaujančiais į visas puses, pakalbinom šaunią šeimą iš Amsterdamo, kurie su trimis vaikais mina per Baltijos šalių sostines, pasimatė puikių rūmų ir dvarų, prie kurių dūzgė technika, plušėjo restauratoriai, pagaliau išvydom net prabangių vilų, jau maniau, kad suomiškas socializmas taip suniveliavo estus, kad visi gauna po lygiai, o svarbiausia pagaliau pasimatė žmonių, pasirodo, ir Estijoj gyventi galima. Talinas. Tiesiu taikymu numynėm senamiestin. Žmonių lyg ir daug, bet jų kaip ir nėra – visur nardėm raiti ant savo plieno žirgų – kad daugiau pamatytume ir laiko sutaupytume. Senamiestis nedidelis, jaukus, nuo apžvalgos aikštelių atsiveria nuostabūs vaizdai, kuo iki valiai pasotinom akis. Visur švaru, tvarkinga, bet atidžiau pasižvalgius, akys kliūna už aptrupėjusių fasadų, išsiklaipiusių grindinio akmenų, išblukusių namų sienų ir kt. Centrinėj rotušės aikštėj tos pačios seniai matytos kavinių ir restoranų terasos su išblukusiais skėčiais ir padavėjai su matytais kostiumais. Mano subjektyvia nuomone – Talinas turi nerealaus žavesio, bet palyginti su Ryga ir Vilniumi, jau reikėtų pasitempti…
Pusiau tuščia ar pusiau pilna?
Baigėm kelionę Taline ten, dėl ko čia ir atvykom: prie Ilgojo Hermano bokšto. Toje vietoje, kur ir prasidėjo Baltijos kelias, žmonių rankomis ir širdimis sujungęs tris laisvės ištroškusias Baltijos seses. Prieš trisdešimt metų dainuodami savo revoliuciją
nusimetėm vergo pavalkus, iš vidaus sudraskėm blogio imperiją ir
atvėrėm pasauliui akis – griuvo Berlyno siena, išsivadavo daugybė tautų. Kartu startavusios Baltijos sesės pasuko skirtingais keliais, natūralu, negalinčios žengti koja kojon. Euforijai išsisklaidžius mes ištisus tris dešimtmečius nešiojam nepilnavertiškumo balastą, taip ir nesugebėdami išsivaduoti iš savo baimių. Kokie visgi menkystos tie, kurie kiekviena pripuolama proga save menkina, varvina seilę žiūrėdami į aplinkinius, lygina nelyginamus dalykus, o savo pasiekimus nuvertina. Mes esame skirtingi ir tuo žavūs, reikia įžvelgti daugiau pozityvo ir išmokti save mylėti, reikia nustoti niurzgėti ir pradėti džiaugtis. Optimistas yra šio pasaulio variklis, pesimistas – stabdis. Visi gražiausi dalykai daromi linksmai ir su šypsena. Tai iš kokios stiklinės gersi, skaitytojau, – iš pusiau tuščios ar pusiau pilnos?
