– Ar Jūs pats turite pievelę, gėlyną? Ar auginate kokius dekoratyvinius augalus?
– Pats dirbu tai, gyvenu tuo, tai net nebežinau, kur mano, kur nebe mano. Bet šiaip sodybą turiu, želdynus turiu.
– O ką patartumėt tokiems, kurie žemės neturi, bet nori ką nors auginti balkone?
– Labai priklauso nuo to, ką balkone norime auginti – ar kažką valgomo, ar tai, kas puoštų tą mūsų balkoną.
– Gal geriau apie dekoratyvinius augalus pakalbėkim.
– Neatsiejama balkonų želdinimo dalis yra vienmečiai augalai. Jie dažniausiai ryškūs, nes vasarą norisi spalvų, norisi vaizdo. Aišku, balkoną puošiame ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Visada gelbsti vienmetės gėlės, nors tai nėra labai tvarus sprendimas, bet iki šiol naudojamas ir mėgstamas. Svarbu auginant balkonines gėles užtikrinti nuolatinį laistymą ir tręšimą, nes tie du dalykai joms svarbiausi. Pasirinkti augalus reikia priklausomai nuo to, į kurią pusę yra jūsų balkonas. Jei balkonas pietinėje pusėje, reikėtų rinktis pelargonijas, tramažoles, ipomėjas, verbenas, kurios gana gerai ištveria karštį, soruoles. Bet nesiūlyčiau rinktis, tarkime, surfinijų, kurios yra pusiau pavėsio augalai, labai greitai geria vandenį, jei tik truputį nepaliesime, jos kabės kaip skuduriukai. Jei balkonas ne į saulės pusę, tinka įvairūs gražialapiai margeniai, įvairiausios miulenbekijos,
Balkone vietos ne per daugiausia, tai reiktų labai pasiskaičiuoti ir vazonų dydį, ir galimybes laistyti, tręšti, nes žydėjimui reikia labai daug energijos ir maisto medžiagų.
– Mieste labai populiaru po daugiabučių balkonais, po langais susikasti nedidelius gėlynus, darželius. Ką galima auginti juose?
– Tokiu atveju prieš darant reikėtų pasitarti su kaimynais, ar jie pritaria tam, nes būna įvairiausių pykčių, ir apsibrėžti, kas tuos želdynus prižiūrės.
Miestuose reikėtų rinktis pakančius augalus, neprisisodinti kokių nors „mandrių“. Dabar dauguma savivaldybių turi želdynų plėtros planą, kuriame būna nurodyti konkretūs augalai, kurie rekomenduojami sodinti mieste. Gyventojų iniciatyvos, žinoma, dažniausiai palaiminamos savivaldybės, nes ir ji sutaupo, ir miestas tuo pačiu pasipuošia.
Renkantis augalus labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, ar vieta saulėta, ar pusiau saulėta, ar pavėsis. Nuo to priklausys, kokie augalai ten tinka, kad mažiau turėtume problemų. Tiksliau apie pasirinkimus galima kalbėti, kai žinai konkrečią vietą, nes augalų yra tūkstančiai. Reiktų atkreipti dėmesį į vietą, į dirvožemį, nes skurdžiame dirvožemyje niekas neauga, todėl reikėtų jį gerinti, prieš sodinant pasirūpinti, kad jis būtų trąšus, pilnas maisto medžiagų, pakankamai lengvas. Dabar ir internete pilna išsamių augalų aprašymų, kuriuose nurodoma, ką jie mėgsta, kaip auga. Visada reikia turėti omenyje, kaip augalas atrodys ne tik pasodinus, bet ir šiek tiek vėliau, gal net po kelerių metų, jei sodinami daugiamečiai augalai. Reiktų derinti ir spalvas – arba prie namo fasado, arba prie kaimyninių želdynų, gėlynų. Reikia atidžiai ištyrinėti aplinką ir tik tada imtis darbų. Ne pirma susodinti viską, ką kažkur gavai, bet atidžiai pasidomėti. Juk prieš įsileisdami į namus kačiuką ar šuniuką, pirma pasidomime, pasiskaitome apie veisles, charakterio bruožus, apie tai, kokio dydžio užauga. Lygiai taip pat ir apie augalus reikėtų paskaityti, susipažinti su nauju „šeimos nariu“, nes prisiimame už jį atsakomybę, turėsime jį prižiūrėti.
Tokių želdynų, kad pasodinai ir gali pamiršti, tikrai nėra. Tokių augalų nėra – visus reikia prižiūrėti. Ypatingai pirmos savaites, pirmi metai po pasodinimo svarbūs, nes ir medžiai, ir krūmai, ir gėlės labai jautrūs, reikia žiūrėti, kad užtektų drėgmės. Jei dar atsivežame vazonuose ir persodiname, tai gal ne taip sudėtinga, bet jei iškastinį augalą plikomis šaknimis, jam pirmomis savaitėmis reikės itin intensyvios priežiūros.
– Dabar apie pieveles. Tie, kurie turi sodybas, vejas prie jų dažnai pjauna kiekvieną ar bent kas antrą savaitę. Tie, kas jų neturi, piktinasi, kad jie skuta, neleidžia žolei augti, jokio gražumo nelieka. Kaip iš tikrųjų prižiūrėti veją?
– Labai priklauso nuo vejos paskirties, jos ploto ir panašiai. Jeigu turime reprezentacinę zoną, tikėtina, kad ją reikės šienauti kas savaitę, kas 5–7 dienas. Žinoma, priklausomai nuo orų, nes jeigu karšta ir sausa, tai rečiau, bet jeigu pakanka drėgmės, maisto medžiagų ir oras tinkamas, teks pjauti mažiausiai kas savaitę. Skutimu to gal nepavadinčiau, nes viena iš vejos funkcijų ir yra išryškinti aplinkoje esančius želdynus arba atskiras jų dalis. Jei veja bus tvarkinga, gėlynai ir želdynai atrodys visai kitaip, o jeigu veja apleista, kad ir kokie gražūs būtų gėlynai, kad ir kokius brangius augalus susodinsime, tokio gražaus vaizdo neturėsime.
Yra kitas vejų tipas ir paskirtis, kai galima auginti ir žydinčias pievas. Jei turime didelę sodybą su daug ploto, kurį visą tikrai nebūtina šienauti, galime sklypo pakraščiuose, galuose arba ten, kur mažiau vaikštome, šienauti tik du kartus per sezoną. To užtenka, nes ta pieva, smilgos ar žydintys pievos augalai, natūraliai sudaro foną. Galima į ją netgi specialiai įsėti kokių nors norimų augalų ir leisti augti. Nusišienaujame takelius, kuriais vaikštome, o tai, kas nekrenta į akis, užkampius tikrai nebūtina šienauti kas savaitę.
Pjaunant, šienaujant irgi reikia aiškiai nusistatyti, į kokio aukščio veją orientuojamės. Iš pavasario, kai prasideda augalų vegetacija, jei tik užtenka šilumos, drėgmės, žolė auga labai intensyviai. Šiuo metu galima vejapjovę nusistatyti trečiu aukščiu, bet vasaros viduryje, liepos antroje pusėje, kai būna patys didieji karščiai, sulėtėja augalų vegetacija, vejos augimas sustoja, šienauti galima kas pusantros – dvi savaites, priklausomai nuo situacijos. Ir šienaujant vasaros viduryje reikėtų nustatyti šienapjovę aukščiau, kad neišdegtų žolė. Rudeniop, kai orai atvėsta, karščiai sumažėja, drėgmės ir šilumos pakanka, šienavimą vėl galima tankinti ir šiek tiek žeminti. Ir prieš žiemą svarbu nepalikti aukštos žolės, nes sniegingą žiemą aukštesnė žolė sugula, atsiranda pelėsiai, grybelinės ligos, įsiveisia įvairiausi sodo kenkėjai.
Daugiau „Gimtajame…“
