Skaičiai ir datos
Sausio 13 dieną sukanka 195 metai, kai 1831-01-13 Suvainiuose, Kupiškio rajone gimė Jonas Katelė – kunigas, ilgą laiką kunigavęs Panemunėlyje, liaudies švietėjas, knygnešys. Mirė 1908-05-21 Panemunėlyje. Sausio 14 dieną sukanka 120 metų, kai 1906-01-14 Trumpiškyje, Rokiškio seniūnijoje ir rajone gimė Liudas Dovydėnas – rašytojas, Valstybinės literatūros premijos laureatas. Mirė 2000-07-04 Vilniuje. Birželio 3 dieną sukanka 240 metų, kai 1786-06-03 Žaludke (dabartinė Gardino sr., Baltarusija) gimė Konstantinas Tyzenhauzas – Rokiškio dvaro grafas, ornitologas, mokslinių darbų ir monografijų autorius. Mirė 1853-03-16 Pastovyje (dabartinė Vitebsko sr., Baltarusija). Birželio 29 dieną sukanka 140 metų, kai 1886-06-29 Mataučiznoje, Obelių seniūnijoje gimė Justinas Vienožinskis – dailininkas tapytojas, dailėtyrininkas, profesorius. Mirė 1960-07-29 Vilniuje.
Pirma. Justinas Vienožinskis
Nuspręsti, kam skirti šių metų “Gimtojo Rokiškio ” kalendorių nebuvo sunku. Nes šiemet minimas dailės tėvu vadinamo Justino Vienožinskio 140 – asis jubiliejus. Jo vardo privatus muziejus Dačiūnuose, Obelių seniūnijoje puoselėjamas artimiausių dailininkui žmonių, tačiau rokiškėnai per mažai apie jį žino. Kalendorius – proga paskatinti pasidomėti, priminti, kokį turtą turime savo krašte.
Menu nesidomintiems rokiškėnams per menkai žinoma ir jo biografija, nesitaikstymas su valdžia, tiesos ieškojimas ar tai, kad jis vadovavo Rokiškio gimnazijai.
Lietuvoje su M. K. Čiurlioniu lyginamo dailininko, postimpresionizmo pradininko, kūryba, biografija, veikla, kuriai buvo pasišventęs, nėra pamiršta, ji išsamiai išnagrinėta 2004-aisiais pasirodžiusioje Dalios Ramonienės monografijoje „Justinas Vienožinskis“.
J. Vienožinskio biografai, jo kūrybos tyrinėtojai mano, jog ne gimtoji Mataučizna, o Dačiūnai dailininkui paliko pėdsaką visam gyvenimui. Tapytojui, pedagogui, dailės kritikui J. Vienožinskiui (1886–1960) jo tėviškė – Dačiūnai – buvo labai svarbi. „Čia prabėgo jo vaikystė, iš čia jis išėjo į žmones, čia bandė susikurti ramų ir patogų užutekį senatvei. Į Dačiūnus nuolat buvo grįžtama – kiekvieną vasarą ir per Kalėdas arba bent mintimis, čia gyventa sunkiais karo ir pokario metais. Ne kur kitur, o Dačiūnuose, pasiekus kūrybos brandą, buvo nutapyta didžioji dailininko kūrybinio palikimo dalis – ramybe, ilgesiu dvelkiantys tėviškės ir jos apylinkių peizažai, tėvų ir artimųjų portretai…“ – monografijoje rašo menotyrininkė D. Ramonienė.
1948 m. Dačiūnų vienkiemį perėmė sovietų valdžia, o savininkai privalėjo iš jo išvažiuoti. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dailininko sūnus Vincas su žmona Aldona nusprendė gelbėti šeimos namą nuo sunykimo bei išsaugoti XIX a. statyto pastato architektūrą ir sodybos aplinką.
2011-aisiais, minint dailininko 125-ąsias gimimo metines, Dačiūnuose atidarytas memorialinis J. Vienožinskio muziejus. Tuomet Vilniaus dailės akademijos rektorius Arvydas Šaltenis perskaitė dailininko laiškų ištraukas, kuriose atsiskleidė prieštaringa jo asmenybė: „Man vis mažiau reikalingi žmonės, išskyrus pora draugų, tėvus, žmoną su dukterimi. Pasaulį norėčiau matyti be žmonių. Jei galėčiau, pasislėpčiau didžiausiame miške, prisiglaudęs prie gamtos. Dainuočiau apie jos grožybes bei verkčiau dėl daugelio šalies opų.“
Tiesa, kelios dienos iki muziejaus atidarymo buvo įvykdytas nusikaltimas: į sodybą įsibrovę nusikaltėliai sumušė ir apiplėšė šeimininkus V. ir A. Vienožinskius bei du jų anūkus. Nusikaltėliai pagrobė juvelyrinius dirbinius, istorinės vertės laikrodį, XVIII a. smuiką, pinigus. Plėšikai supjaustė ant sienos kabėjusius garsiojo dailininko paveikslus, tačiau jų neišsinešė. Po to dauguma vertybių, šeimos relikvijų ir paveikslų iš sodybos buvo išvežta norint jas apsaugoti.
„Žmogus balansuoja tarp Dievo ir gyvulio. Turime žmones, kurie pjausto paveikslus, yra kategorija tokių, kuriems vienintelė kultūros forma yra televizorius, o tretiems apskritai nieko nereikia… Tačiau turime ir tokių žmonių kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ar Justinas Vienožinskis. Atsigręžus į jų kūrybą apima nuostaba: menininkai padarė tiek, kiek nesugebėtų visas kolektyvas ar sambūris“, – taip atidarant muziejų kalbėjo tuometinis kultūros ministras Arūnas Gelūnas.
Antra. Jonas Katelė
Saulio 13 – ąją Jonui Katelei – 195. „Jis buvo Dievo ir žmonių mylimas, jojo atminimas palaimintas“, – toks užrašas ant paminklinio kryžiaus, pastatyto Rokiškio dekanato Panemunėlio parapijos kunigui švietėjui Jonui Katelei. Jis čia kunigavo 1872–1908 metais ir yra laikomas ne tik šios parapijos auklėtoju, mokytoju, švietėju, bet ir „Lietuvos kultūrinių siekimų savarankišku vykdytoju, padėjusiu ruošti dirvą Nepriklausomybei“.
Nors atminties šviesuoliams niekada nebus gana, tačiau J. Katelės vardas nėra užmirštas. Apie jį parašyta išsami Vytauto Bičiūno monografija „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“, nemažai medžiagos surinkęs Rokiškio krašto bei kiti muziejai, universitetų archyvai, yra nemažai straipsnių žurnaluose ir laikraščiuose. Panemunėlyje rokiškėnas verslininkas Leonardas Šablinskas yra įsteigęs Jono Katelės vardo labdaros ir paramos fondą, kuris, kaip kažkada J. Katelė, remia šviesuolius ir menų puoselėtojus teatralus, drožėjus, muzikus.
„Ypač mūsų laikams reikia kunigo J. Katelės dvasios, jo ugnies“, – yra sakęs vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Anot jo, kai taip siaubingai įsigali savanaudiškumas, blogis, labai reikia, kad visa Lietuva sužinotų apie nepaprastą kunigo J. Katelės žygdarbį, kuris ir dabar gali daugelį uždegti idealizmui ir pasiaukojimui.
Trečia. Liudas Dovydėnas
Neeilinis ir Liudo Dovydėno jubiliejus. Tik praėję metai paženklinti netektim – po skaudžios avarijos mirė jo premijos mecenatas sūnus Jonas Dovydėnas. Per Rokiškio miesto gimtadienį, grįžęs iš JAV, jis kaip tik vyko premijos teikti į mūsų biblioteką. Bet renginio organizatoriai Rokiškio krašto garbės piliečio nebesulaukė.
Jo tėvas -Liudas Dovydėnas – vienas produktyviausių prieškario Lietuvos kūrėjų, vienas ryškiausių išeivijos rašytojų. Žymiojo rašytojo vaikystė prabėgo Trumpiškio kaime Juodupės seniūnijoje, o autobiografijoje kūrėjas rašė, kad jo visų „universitetų pradžia ir pabaiga“ buvo Čedasų pradžios mokykla.
Rašytoją išgarsino 1936 m. išleistas romanas „Broliai Domeikos“, kuriame vaizduojama kaimo kasdienybė, gvildenama tuo metu ypač aktuali problema – žmonių tarpusavio bylinėjimasis teismuose. Knygos tiražas taip greitai išpirktas, kad buvo leidžiamas pakartotinis. Ši knyga 1936 m. pelnė Lietuvos valstybinę premiją. Visi romano prototipai – Čedasų krašto žmonės.
Už veiklą sovietų okupuotoje Lietuvoje naciai L. Dovydėną norėjo sušaudyti, tačiau rašytoją užtarė kultūros visuomenė. Sovietinę okupaciją, stalinizmo nusikaltimus jis aprašė 1943 m. išleistoje knygoje „Užrašai“. Prie šios temos grįžo ir po daugelio metų romane „Mes valdysime pasaulį“ (1970 m.). L. Dovydėnas sovietmečiu buvo paskelbtas liaudies priešu.
O 1944 m. birželį artėjant frontui rašytojo šeima traukėsi į Vakarus. Jų sūnui Jonui tuomet buvo vos penkeri. Po ilgo blaškymosi 1949 m. Dovydėnų šeima persikėlė į JAV, apsistojo Pensilvanijos valstijoje. Sovietmečiu jo kūriniai buvo išimti iš bibliotekų, mokyklinių programų. Situacija pasikeitė Lietuvai atgavus nepriklausomybę. 1996 m. už nuopelnus Lietuvai rašytojas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.
Sulaukęs gilios senatvės, 92-ejų L. Dovydėnas su žmona Elena apsisprendė grįžti į Lietuvą. Įsikūrė Vilniuje, nuosavame name. 1998 m. jis paskutinį kartą apsilankė gimtinėje. Pirmiausia užsuko į Rokiškio viešąją biblioteką, kur buvo parengta nedidelė jo kūrybos parodėlė su nuotraukomis. Gyvendamas Vilniuje rašytojas daugiausia laiko skyrė savo kūrybai tvarkyti, pradėjo rengti leidybai „Raštus“, tačiau to padaryti nespėjo: 2000 m. liepos 4 d. mirė, palaidotas Rašytojų kalnelyje, Antakalnio kapinėse. Aštuonių tomų „Rinktinių raštų“ rinkinį parengė literatūrologė Elena Bukelienė, o leidybą finansavo jo sūnus garsus fotografas J. Dovydėnas.„1936 m. mano tėvelis gavo Nacionalinę premiją. Žinau, jog kūrėjams labai svarbu įvertinimas ir materialinė parama. Tai mane paskatino remti rašytojus“, – yra sakęs J. Dovydėnas.
Ketvirta. Konstantinas Tyzenhauzas
Nors jo 240 jubiliejų planuota švęsti praėjusiais metais, tačiau kaip tik jiems perėjus į antrą pusę, istorikas Giedrius Kujelis pasidalino nauja informacija, kuri jubiliejų perkėlė į šiuos metus. Kuri grafo Konstantino Tyzenhauzo gimimo data yra teisinga, nes vienur nurodoma 1785 m., kitur 1786 m.?, – tuomet klausėme istoriko. “Ankstyvesnė data – 1785 m. nurodoma ant K. Tyzenhauzo antkapinės lentos Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios kriptoje. Tačiau galutinį tašką šioje istorijoje padėjo rastas įrašas Pastovių (dab. Baltarusija) Šv. Antano bažnyčios mirties metrikų knygoje, kurioje parašyta, kad būdamas 67 metų amžiaus, 1853 m. kovo 16 d. mirė grafas Konstantinas Tyzenhauzas. Mirties priežastis – vanduo, susikaupęs krūtinėje (plaučių vandenė). Atlikus paprastą matematinį atimties veiksmą (1853–67), tampa aišku, kad grafas K. Tyzenhauzas gimė 1786 m“, – išaiškino G. Kujelis.
Konstantinas Tyzenhauzas – Rokiškio grafystės paveldėtojas – istorikų yra laikomas vienu garsiausių Tyzenhauzų giminės atstovų, palikusių pėdsaką daugelio Europos šalių istorijoje. Grafas, Livonijos vokiečių kilmės Lietuvos zoologas, daugiausia nuveikęs ornitologijos srityje, parengė ir išleido keliolika ornitologijos veikalų, sukaupė didelę paukščių iškamšų ir kitų eksponatų kolekciją. Jis – taip pat ir karininkas, tačiau jo veikla su karyba nesiejama. Grafas Konstantinas rėmė mokslą ir kultūrą, rinko ir kolekcionavo paveikslus.
K. Tyzenhauzo plačias pažiūras rodo ir tai, kad būtent jis užsakė atlikti savo krašto žemėlapius. Vienas jų, datuojamas 1848-aisiais, vertinamas kaip vienas brangiausių Rokiškio krašto muziejaus eksponatų.
Rokiškio krašto muziejaus ir J. Keliuočio viešosios bibliotekos nuotr.
