Šiandien, vasario 21 d. 11 val. visa Lietuva pasigarsino radijo imtuvus. Nacionalinį diktantą rašė ir lietuviai, išblaškyti po pasaulį. Lauros Sintijos Černiauskaitės kūrinys „Pokalbis“ šiandien skambėjo ir šalies ambasadose, ir lietuvių bendruomenėse nuo JAV iki karo siaubiamos Ukrainos, Rusijos okupuoto Krymo. O mūsų rajone pasitikrinti gimtosios kalbos žinias į rajono Švietimo centrą atėjo 11 rokiškėnų. Jauniausiai Nacionalinio diktanto dalyvei – 13-ka, vyriausios – jau įkopusios į šeštą dešimtį.
Lietuvių kalbą mūsų rajone labiau myli moterys: jų buvo dešimt. Tačiau Obelių gimnazijos devintokas Dovydas Kairys jų apsuptyje nepasimetė. Vaikinas buvo taip susikaupęs ir įsijautęs į diktantą, kad net atidavęs jo švaraštį, mintyse dar skaičiavo kablelius ir nosines raides. „Atleiskite, aš dar gyvenu diktantu“, – prisipažino jis, „Gimtojo…“ korespondentės paprašytas pasidalinti įspūdžiais apie šių metų diktanto tekstą. Dovydo klausėme neatsitiktinai: vaikinas sukaupęs nemenką patirtį: šis Nacionalinis diktantas jam jau trečiasis. Apie tai, koks jis svarbus šio jaunuolio gyvenime, byloja tai, kad šįryt vaikinas anksti kėlėsi, kad nepavėluotų autobusu pasiekti Rokiškį, iki diktanto pradžios jam teko gerokai palūkuriuoti. Pernai jis diktantą atvažiavo rašyti kartu su mama. O šiemet ji atvykti negalėjo – šiandien jai darbo diena.
Dovydo ir kitų dalyvių įspūdžius, nuomones skaitykite antradienio „Gimtajame Rokiškyje“.
Lina Dūdaitė
