– Baigėte Obelių vidurinę mokyklą (dabar gimnazija). Kur po to studijavote?
– Jau paskutinėse klasėse žinojau, kad noriu programuoti, tad galiausiai Vilniaus kolegijoje baigiau programavimo kompiuteriams programą. Šiuo savo pasirinkimu nuvyliau (o kai kuriais atvejais net supykdžiau) beveik visus savo mokytojus. Po to buvo minčių tęsti mokslus, baigti išlyginamąsias studijas universitete. Tačiau pasitaikė tai šis, tai tas ir tų studijų nepradėjau. Galiausiai išaiškėjo, kad IT srityje diplomas reiškia nedaug. Taip ir likau „neišsilavinęs“.
– Įkūrėte ir tvarkote Obelių miesto bendruomenės internetinę svetainę. Tam reikia ne tik mokėti dirbti su informacinėmis technologijomis, bet ir turėti teksto kūrimo įgūdžių (aprašote renginius ir pan.). Kur to mokėtės? O galbūt gyvenimas išmokė?
– Išduosiu paslaptį, kurią Obeliuose žino visi, – svetainę obeliai.eu tvarkau ne vienas. Taip, aš ją sukūriau ir esu atsakingas už techninę dalį. Tačiau pagrindinis tekstų redaktorius yra kraštietis kalbininkas Donatas Smalinskas. Žinoma, be jo pagalbos tekstus galėčiau rašyti. Vis kažką tekdavo dar nuo mokyklos laikų parašinėti, vedu savo tinklaraštį (šiuo metu jis kiek apleistas). Nesu žodžio virtuozas, bet kad visai neturėčiau tam gabumų, irgi negaliu pasakyti. Žinoma, Donato pagalba yra labai gerai – dėl tekstų kokybės galima nesijaudinti.
– Esate IT specialistas. Tai darbas ir pomėgis „viename“?
– Mes, programuotojai, dažnai esame tokie žmonės: jei kas nepatinka, to ir nedarom. Jei nepatiktų informacinės technologijos bei programavimas, tuo neužsiimčiau. Bet negaliu teigti, kad tai yra ir mano pomėgis. Žinau žmonių, kurie darbe programuoja, o po darbo atsipalaiduoja… programuodami. Aš ne iš tų. Bet domėtis naujomis technologijomis reikia nuolat, nes po poros mėnesių gali būti visiškai atsilikęs nuo gyvenimo.
– Ar turite kitų mėgstamų veiklų? Kokių? „Draugaujate“ su sportu, knygomis? Galbūt esate kraštiečio Sigito Parulskio kūrybos gerbėjas?
– Mano „draugystė“ su sportu baigiasi rytine mankšta. Knygas mėgstu. Norėčiau jų skaityti daugiau, bet, kaip ir daugumai šiomis dienomis, sunku tam rasti laiko. Sigito Parulskio knygų neturiu nė vienos. Gal vertėtų įsigyti… Vis tik mano didžiausias hobis – komiksai ir jų kultūra: personažai, knygos, filmai, animacija, renginiai. Apie tai galėčiau pasakoti daug ir, tikiuosi, nenuobodžiai. Dar yra sritis, kuria domėtis pradėjau neseniai. Tai neurologinė įvairovė (angl. Neurodiversity). Su žmona esame „autizmo advokatai“ – siekiame keisti visuomenės požiūrį į autistiškus (ir į kitokių sutrikimų turinčius) žmones. Kad tai pasiektum, šia sritimi reikia domėtis nemažai.
– Kiek pasaulio apkeliavote? Ką matėte?
– Nesu „varlė keliauninkė“. Esu buvęs Londone (ne, emigruoti nebandžiau), Romoje, Ispanijoje, Latvijoje. Lietuvoje dar yra daug vietų, kur galėčiau nukeliauti.
– Svarbu ne tik profesija, bet ir gyvenimo mokykla. Ar buvo aplinkybių, nutikimų, kuriuos galėtumėte pavadinti gyvenimo universitetais?
– Kaip jau minėjau, esu „autizmo advokatas“. Taip nutiko sužinojus apie vaiko „kitoniškumą“. Teko pereiti nuo „nesąmonė, taip negali būti“ iki „bet tai juk nieko nekeičia – vaikas toks pat nuostabus, čia visuomenė yra problema“. Ir tai buvo, ko gero, viena didžiausių mano gyvenimo pamokų – suprasti, kad žmonės yra tokie įvairūs, jog sąvoka „normalus“ beveik nebetenka prasmės.
– Nuo kada esate Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ narys? Kokios aplinkybės į jį atvedė? Galbūt pažintis su iš Obelių miesto kilusiu D. Smalinsku?
– Tikru klubo nariu tapau tik tapęs pirmininku. Iki tol tebuvau prijaučiantis – padėdavau šen bei ten. Pirmą kartą į klubo susirinkimą atėjau gal 2015-aisiais. Antrą kartą – tapti pirmininku. O atvedė mane čia, kaip teisingai ir spėjote, D. Smalinskas. Tai buvo mūsų bendros veiklos rezultatas, nes tvarkome Obelių miesto bendruomenės internetinę svetainę.
– Sausio mėnesį tapote šio klubo pirmininku. Vienas iš Jūsų tikslų – virtualioje erdvėje telkti iš Rokiškio kilusį jaunimą (vilniečių ir pasaulio). Nors 100 dienų dar nepraėjo, jau norisi klausti, kaip sekasi? Kokie kiti siekiai?
– Negaliu sakyti, kad sektųsi labai puikiai – vis dar galvoju, kokios strategijos geriau pasiteisintų telkiant kraštiečius. Bet kad jokio rezultato nėra, negaliu teigti. Bent jau mano aplinkoje daugiau žmonių sužinojo, kad toks klubas apskritai egzistuoja. Kol kas siekis yra sudaryti šių metų klubo veiklos programą, o toliau bus matyti.
– Labai smalsu, kodėl prisiėmėte šias visuomenines pareigas, juk jos smarkiai įpareigoja? Be to, priekyje einantįjį užgula atsakomybė už tuos, kurie juo pasitiki. Bet kuriame vadovaujamame poste esančio žmogaus nuodėmės (jei tokių yra) ar nepasisekimai smarkiai išpučiami, o sėkmės nutylimos arba priimamos kaip eilinis, savaime suprantamas dalykas. Kam Jums tokios pareigos?
– Šias pareigas priimti mane įkalbėjo kraštiečiai Aurimas Širvys bei Donatas Smalinskas. Jie pažadėjo manęs nemesti bėdoje. Patikėjau. Kol kas bėdos dar nebuvo, tai negaliu pasakyti, ar neprimelavo. Žinoma, jei nebūčiau kažkiek širdyje norėjęs, nė vienas nebūtų įkalbėjęs. O „Pragiedrulių“ klubą aš pamačiau ir kaip galimybę puoselėti gimtąjį kraštą.
– Esate vienas iš tradicinės šventės „Obelinė“ organizatorių. Ėmėtės inicijuoti „Idėjų fabriką“, orientuotą į jaunimą, į jų siekius ir supratimą. Kaip kilo tokia mintis?
– „Obelinė“ iš tiesų yra pakankamai decentralizuota šventė – jei kas turi minčių organizuoti kokį atskirą renginį, pats ir turi imtis. Tik viskas surašoma į bendrą programą. Manau, tai gerai – nėra įsipareigojimo daryti kokiu nors vienodu formatu, ir taip atsiranda įvairių idėjų. „Idėjų fabriką“ sugalvojau, nes pirmaisiais metais buvo populiarūs visokiausi idėjų Lietuvai renginiai. Pamaniau, kad galima lokalizuoti ir pagalvoti, kaip čia padarius, kad aš pats norėčiau grįžti į Obelius. Taip ir kilo šita mintis. Pirmą kartą buvo tik pabandymas, o antrą kartą (2018 m. „Obelinėje“ – aut. past.) – jau siekis bent išjudinti tuos, kas tuos pokyčius galėtų sukelti.
– Kokias idėjas pavyko įgyvendinti? O galbūt jos tik pakeliui?
– Kol kas įgyvendinti nieko nepavyko. Nebent man Obelių jaunimas ne viską pasakoja. Tai būtų suprantama – jų akyse aš jau tikrai nebe jaunuolis (šypsosi – aut. past.). Tačiau keletą dalykų po truputį judinu, bet nenoriu pasakyti, kas tai gali būti, kad nenuskambėtų kaip pažadas. O žadėti aš nemėgstu.
– Dabar gyvenate Vilniuje. Įsivaizduokite, kad kitą savaitę visam laikui teks persikelti į Obelius arba gimtąjį kaimą Antanašę. Kaip pabaigtumėte sakinį: „Jei gyvenčiau Obeliuose/ Antanašėje, tai…“?
– Pirmiausiai siekčiau, kad čia būtų gera gyventi man ir mano šeimai. O tam reikia stiprios bendruomenės, iniciatyvių, nebijančių klysti žmonių. Stengčiausi tokius atrasti, suburti, o jau tada viskas įmanoma.
– Kuo stiprūs obeliečiai?
– Obeliečiai tuo ir stiprūs, kad jei juos kas suburs, jie padarys. Pavyzdžiui, jau minėta „Obelinės“ šventė, Laisvės kovų istorijos muziejaus aplinka; taip pat rekreacinė zona „Prūdas“ – joje anksčiau vieni krūmai tebuvo.
– O Jūs kuo stiprus?
– Manau, stipriausias esu tuo, kad esu tas, kuris „pažįsta žmogų, galintį padėti vienu ar kitu dalyku“. Nebūtina pačiam viską padaryti, svarbu žinoti tinkamus žmones ir juos pasitelkti į pagalbą.
– Dėkoju už pokalbį.
Projektą iš dalies remia
