– Jūsų šaknys – Kamajuose (Rudžių kaime), bet gimėte ir gyvenimą kūrėte toli nuo Lietuvos. Daug ką stebina: kodėl Jums reikėjo Lietuvos? Juk įvairiais istorijos laikotarpiais lietuviai bėgo į Ameriką, kaip į rojaus kraštą. O Jūs – atvirkščiai… Tai tėvų įskiepytas patriotizmas, smalsumas ar viltis tėvų žemėje daugiau nuveikti nei Amerikoje?
– Motinos šaknys – Kamajuose. Kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę kovo 11-ąją, man tai buvo stebuklas. Kitaip nepavadinsi. Atsimenu nuotraukas Lietuvos žmonių, kurie ant žemės gulėjo kryžiumi. Jie taip karštai meldėsi. O mano tėvai ir jų lietuviai bičiuliai meldėsi ne mažiau kaip du kartus per dieną. Ir taip 50 metų, kad tik Lietuva vėl būtų laisva. Aš ir Amerikoje buvau aktyvistė. Mes, jaunimas, norėjom gerinti Ameriką. O čia – Lietuva! Man buvo būtina prisidėti prie Lietuvos nepriklausomybės. Kaip kitaip aš pasiteisinčiau Dievui ir sau, jei nedalyvaučiau? Džiaugiuosi, kad tai padariau, kad buvau nuo pradžios už Lietuvos laisvę. Man gaila tu suamerikonėjusių lietuvių, dėl tėvynės nepakėlusių savo subinių. Jaučiuosi daug turtingesnė: pažinau savus, susipažinau su tauta, kuri mano vaikystėje ir jaunystėje gyveno tiktai pasakose bei mano tėvų fantazijose (taip tuomet maniau).
– Kokią Lietuvą regėjote gyvendama toli už jūrų? Kokią pamatėte, kai pirmą kartą čia atvažiavote?
– Labai liūdną. Gyvenau Havajuose. Prisimenu, kaip stovėdama mėnesienoj, tarp palmių, prie vandenyno – grožis nepaprastas, verkiau, nes mano tėvo seserį ištrėmė į Sibirą su dviem dukrytėm. Verkiau, nes ten, toli, Lietuvoje, giminė ir kiti lietuviai gyveno liūdni, apskurdę, be asmens laisvių. Nesupratau: kodėl man čia, Amerikoje, taip gerai, o jiems – taip blogai. Nebuvo ramybės.
– Lietuvybės akcentai, puoselėjami Jūsų šeimoje, gyvi iš vaikystės?
– Mano tėvų namuose visą laiką gyveno Lietuva. Namie buvo kalbama tik lietuviškai. Maistą valgydavom sveiką, „lietuviškai“. Pavyzdžiui, salotas maišėm tik su grietine, jokių majonezų nevartojom, jokių „sasiskų“, tik šviežią mėsą. Tėvai nedainavo, bet buvo Lietuvių parapija, ten visada lietuviškos Mišios vykdavo, renginiai, dainos ir šokiai. Vilkėdavom tautinius kostiumus. Lankėm šeštadieninę mokyklą. Joje daug metų mano mama dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Mes gyvenom labiau lietuviškai nei dabar daugelis Lietuvoje. Nesuprantu tautiečių, išvykusių į užsienį ir po metų kitų „nebemokančių“ kalbėti lietuviškai. Kartą oro uoste pasitikome pažįstamų sūnų. Išlipo jis iš lėktuvo ir pradėjo angliškai „šlebizavot“. Mes su drauge sakom: „Kokias čia nesąmones išdarinėji? Mes per 50 metų ir nepalankioj aplinkoj puikiai kalbam lietuviškai, o tu per metelius pamiršai?“
– Kokia lietuvių elgsena Jus iš pradžių nervino. Omenyje turiu, kaip Jus, „amerikonką“, tautiečiai sutiko? Jutote nusivylimų ar pagarbos žmogui, nusprendusiam gyvenimą kurti čia, kur daug nestabilumo ir nepriteklių?
– Vieni mane gerbė, ypač iš pradžių, man labai daug padėjo. Mane matė televizijoj po Sausio 13-osios, netgi buvau žvaigždė! Kai kurie laukė stebuklų iš „amerikonų“, bet stebuklus tiktai Dievas duoda, tad dalis žmonių nusivylė. Buvo ir tokių, kurie parvykusius į tėvynę „amerikonus“ keikė. Ypač „kairieji“, nes vyko baisi trintis tarp Landsbergio ir Brazausko. Nepagarba žmogui ir dabar. Kartais kai kam dabar dar sunkiau pokyčius ir įvykius priimti nei anksčiau. Ką padarysi? Visur žemė, ne rojus, visur klystantys žmonės, ne angelai. Lietuvoje buvo ir yra labai daug gerų žmonių, reikia jais pasikliauti. Man dabar daug skaudžiau, kai matau, kad mano sūnus negerbiamas tarp menininkų. Jis baigęs puikius mokslus, daug stipresnius nei Lietuvoje, bet yra žmonių, kurie gal ir dėl to jo nekenčia, kiša koja, kad tik nesisektų.
– Po daugiau nei dviejų dešimtmečių Jūs širdyje labiau lietuvė ar – pasaulio žmogus?
– Netikiu tuo „pasaulio“ žmogumi. Reikia suprasti savą tapatybę. Žinoma, aš – lietuvė, netgi grynaveislė lietuvė.
– Sunku buvo perprasti lietuvio būdą?
– Tai kad mes visi šeimoje lietuvio būdo, tiek gerąja, tiek blogąja prasme. Ir Amerikoje yra tokių, kurie išduoda savus, kaip tie lietuviai, kurie tapo stribais, skundė kaimynus, kad juos vežtų į Sibirą. Tokių yra ir Amerikoje, tik ten nebuvo Stalino, tai ir pasekmės kitokios.
– Kaip per šį laikotarpį pasikeitė Jūsų požiūris į gyvenimą Lietuvoje?
– Gal mažiau idealizuoju, nes gyvendama čia pamačiau ir daug negero, neatleistino. Bet apie tai geriau pernelyg daug nekalbėti.
– Tautiečių bruožai, kuriuos pastebi užsieniečiai, – nepasitikėjimas, verkšlenimas, kad „viskas blogai“, galop – pavydas, kad kaimynui sekasi daug geriau… Ką pasakytumėte gyvenimu nepatenkintajam?
– Pasakyčiau: susigriebk, žmogau! Geriau pamatyk, už ką Dievui dėkoti, nes Dievas gali tau iškrėsti tokių išdaigų, kad pradėsi nuoširdžiai ne tik verkti, bet raudoti. Visada gyvenime gali būti blogiau ir daug blogiau. O iš tiesų, Lietuvos istorijoje dar nebuvo geriau, lengviau gyventi kaip dabar. Mūsų seneliams, proseneliams žiūrint, mes gyvename rojuj.
– Sociologijos bakalauras, verslo administravimas ir rinkodara. Specialybės, kurios paklausios ir Lietuvoje. Bet atvykusi į Lietuvą ėmėte dėstyti anglų kalbą. Kodėl ne į verslą ar sociologijos sritį?
– Cha cha! Lietuvoje Jūs pirma atkreipėt dėmesį į mano mokslus ir patirtį. Į Lietuvą atvykau dėstyti anglų kalbos, tą jau buvau pradėjus daryti JAV. Ten mokiau daugiausia „meksikonus“, naktimis ir savaitgaliais. Mat Amerikoj pasidarė sunku gyventi iš vienos algos. „Meksikonai“ buvo labai dėkingi žmonės, man sekėsi jiems pamokas perduoti. Lietuvoje, išskyrus pačius pirmuosius mano studentus, kiti nebuvo toki dėkingi ir tokie malonūs. Dar prieš grįždama į Lietuvą įsidarbinau Vytauto Didžiojo universitete. Po to visi norėjo tik mano anglų kalbos.
Kodėl ne į verslą? Verslas – ilgas procesas, o čia, Lietuvoje, visi norėjo staigaus turto. Vadinasi, ne visai skaidrios veiklos, ne visada sąžiningai. Stengiausi bendradarbiauti su vietiniais verslininkais, bet nieko gero nepavyko. Be to, juk moteris esu, tad į mane nelabai rimtai žiūrėdavo. Kadangi jie norėjo anglų kalbos, ką gi – ko norėjo, tą ir pardaviau. Pavieniai mokiniai man nieko gero nedavė: dauguma, deja, buvo išpuikę, demonstravo, kad už mokytoją daug geriau žino. Atsibodo. Verčiu mokslinius darbus. Tai bent proto mankštą teikia.
– Jeigu atvirai, juk galėtumėte gyventi be rūpesčių, mėgautis prabangiu poilsiu, bet… negalite. Iš kur energija ir poreikis neužsidaryti tarp sienų?
– Neturiu pinigų neribotai. Jei poilsis prabangus, pinigai labai greitai išgaruoja. O kaip gyventi be rūpesčių? Savo buto neturiu, esu nuomininkė, nes man bankai niekada nedavė paskolos. Visi galvoja: „Amerikonė“, jai nieko nereikia.“ Aš juk žmogus, man taip pat reikia valgyti ir pan. Dar dirbu už atlyginimą, nors ir esu brandaus amžiaus. Dėkoju Dievui, kad dar pajėgiu. Galiu ir šiek tiek pakeliauti, žinoma, ribotai. Be to, turiu tikslą kasmet pamatyti ką nors dar nematyto Lietuvoje, tai turistauju. Šiemet lankiau ne vieną mažytį kaimelį, bažnyčias užkampiuose. Net viso Rokiškio rajono, Žemaitijos dar nemačiau. Mama man sakė: „Kol esi gyvas, reikia judėti, turėti tikslų.“ Taip ir darau. Ji buvo tikras energijos variklis. Palyginti su ja, aš esu didelis tinginys (juokiasi – aut. past.).
Esu tikra makalynė. Dirbu prie vertimų, eilėraščių nerašau, nors kartais juos tenka versti, išverčiau daug sutartinių. Oi, nedainuoju ir niekada nedainavau. Būkit gailestinga, apie tai neklauskit, mano balsas tam visai netinka.
– Vienas lauke – ne karys. Turite sekėjų ir bendraminčių, į kuriuos galite atsiremti, jei užklumpa liūdesys?
– Ne visada, bet retkarčiais atsiranda. Kai labai liūdna, yra bažnyčia. Durys atviros. Yra kunigas, kuris manęs išklauso, tik ne visada moku savo nuodėmes atskirti. Tai labai sudėtingas klausimas.
– Nepaisant to, kad ne visuomet ir ne viskas klojosi taip, kaip numatėte, iš Jūsų veido nedingo amerikietiška šypsena?
– Labai malonu, kad taip matote. O sūnus mato mano piktumą, ragana galiu tapti. O dar aukštas kraujospūdis… Tie, kurie serga, žino, kad žmogus tampa nervingas, irzlus ir piktas. Dėl to reikia švelniai su senjorais. Mes dar galime žiauriai bartis (juokiasi – aut. past.).
– Jūsų gyvenimo istorija šių dienų jaunimui, o ir vyresnio amžiaus žmogui skamba neįtikėtinai. Neabejoju, jog sulaukėte artimųjų ir draugų nuostabos dėl sprendimo išvykti iš Amerikos ir patarimų nedaryti tokios „nesąmonės“… Niekada savęs dėl to neburnojote?
– Aš buvau altruistė, idealistė. Mano mama irgi tokia buvo, jaunystėje matė tik gėrį ir švelnumą. Studentavimo laikais protestavau, burnojau prieš valdžią, tikrai tikėjau, kad pasaulį padarysime geresnį. Dabar matau, kad viskas kartojasi, kad mūsų darbai taip ir liko nepadaryti. Teisybės dar nėra (čia apie Ameriką). Mus gyvenimas padaužo ir parodo, kad jis – ne rojus. Reikia vilties semtis. Dėl Lietuvos?.. Niekada nesigailėjau, nors kartais pagalvojau, gal kvaila buvau. Tebūnie. Geriau kvailai nei surambėjusi (juokiasi – aut. past.).
– Kaip dažnai vykstate aplankyti gimtosios Vokietijos ir JAV, kur praleidote daug savo gyvenimo? Ten Jūs – trumpa viešnia, sava tarp svetimų ar svetima tarp savų?
– Vokietiją tėvai paliko, kai man buvo dveji metai. Lygiai tiek, kiek buvo mano mamai, kai jos tėvai paliko Petrapilį ir grįžo namo į Kamajus. Vokietija man nebuvo artima. Dabar, net keista, ten gyvena mano sūnus, o aš gyvenu savo tėvų gimtinėje. JAV beveik neliko draugų, o ir tie keli likę – ne lietuviai. Lietuviai tenai, man atrodo, manęs tiesiog nekenčia. Tie, kurie garbina paviršutiniškus dalykus, manęs labai nemėgsta, o aš – jų. Ką padarysi. Taigi Amerika man – tik atostogos, bet ne namai.
– Amerika įvardijama kaip neribotų galimybių šalis. Pritariate?
– Ir Lietuva yra neribotų galimybių šalis. Viskas priklauso nuo to, kokias ribas pats užsibrėži.
– Turite atsakymų, kodėl iš Lietuvos, taip pat ir Kamajų, jauni žmonės bėga į užsienį? Nemokame mylėti savo valstybės ar valstybė nemyli mūsų?
– Žmonės dar negali suvokti, kad valdžia esame mes. Mes ją renkam, o tai, ką valdžia daro ar ko nedaro, yra mūsų pačių kaltė ar nuopelnas. Aš manau, kad dauguma žmonių nemoka mylėti savęs, taigi ir savo valstybės. O labiausiai nemoka dėkoti Dievui už tai, ką turi. Žinoma, lietuviai labai daug kentėjo, buvo žiauriai pažeminti, sumenkinti. Matome to pasekmes. Tačiau ir dabar jie vis dar nori ištrūkti iš „geležinės uždangos“, kurios jau nėra, bet galvose ji išlikusi.
– Šeštadienį Jūsų laukia Kamajai. Ką jaučiate šiam kraštui, ypač Rudžių kaimui? Ko linkite kraštiečiams?
– Ar girdėjo kaimynai mano raudas Rudžių kaimui? Alkoholis ir emigracija, nemeilė saviems padarė daug žalos. O mano motina su tokia meile rašė apie šį kraštą! Mano jausmai susivėlę. Aš juk daug kartų lankiausi Kamajuose pas gimines, kol buvo gyvi. Jų nelikus, esu apsilankiusi ne kartą, kai tik buvo proga. Kodėl Kamajai nedalyvavo, kai atvežiau į Rokiškį Kazickaitę (Jūratė Kristina Kazickaitė – lietuvių kilmės JAV verslininkė ir filantropė – aut. past.), kai paskelbėm literatūros premiją? Gal man kas atsakys? Jaučiu meilę ir norą geriau pažinti šį nuostabiai gražų kraštą ir jo žmones. Myliu jus, Kamajai. To linkiu visiems.
Lietuvybės sėkla – iš tėvų
Vijolė Arbas gimė 1945 m. Vokietijoje, Gėreno kaimelyje prie Bodeno ežero. Iš Vokietijos šeima į JAV persikėlė 1948 m., kai Vijolei buvo pustrečių metų. V.Arbas JAV Berklio koledže įgijo sociologijos bakalauro diplomą, Havajų universitete studijavo verslo administravimą ir rinkodarą, rengėsi tapti suaugusiųjų pedagoge. Pirma jos kelionė į dar nematytą tėvų gimtinę Lietuvą – 1987 m., čia ji vyko su sūnumi Kimu irdavo tėvu. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, ji iš JAV atvyko į Lietuvą dėstyti anglų kalbos.
Lietuvybę puoselėjanti Vijolė Arbas – garsios mūsų kraštietės, rašytojos Alės Rūtos dukra. A.Rūta gimė Petrograde, į kurį buvo emigravę jos tėvai per I – ąjį Pasaulinį karą. 1918 m. A.Rūtos šeima grįžo į Lietuvą ir gyveno Rudžių kaime (Kamajų valsčius). A.Rūta 1922–1926 m. lankė Kamajų pradžios mokyklą, 1934 m. baigė Rokiškio gimnaziją, baigė lituanistikos studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Klaipėdos pedagoginiame institute, įgijo lietuvių kalbos mokytojos specialybę. 1936 m. įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, ėjo meno ir sporto vadovės bei kuopos valdybos narės pareigas, mokytojavo. 1944 m. pasitraukė į Vokietijoje ir ten pasirinko slapyvardį Alė Rūta. Šeima 1948 m. persikėlė į JAV ir ten gyveno iki mirties. V.Arbas motina išeivijoje aktyviai dirbo lietuvių bendruomenėje, talkino daugeliui išeivijos spaudos leidinių bei kultūrinių sambūrių. Nuo 1946 m. priklausė Lietuvių rašytojų draugijai, nuo 1992 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Surinko knygų kolekciją ir padovanojo ją Rokiškio bibliotekai bei Maironio lietuvių literatūros muziejui Kaune. Šis muziejus taip pat saugo Alės Rūtos archyvą: dokumentus, fotonuotraukas, rankraščius, laiškus. Po mirties dalis jos, lietuvybės puoselėtojos palaikų pelenų palaidota Antakalnio kapinėse. dalis jos pelenų – Antakalnio kapinėse Vilniuje.
Projektą iš dalies remia
