Pirmiausia muzika
Tai jau nebe pirmas kartas, kai J. Zabulis rungiasi su kitais, jau pripažintais medžio meistrais. Prieš keletą metų vykusioje XVIII konkursinėje parodoje jis apdovanotas už idėjos vientisumą ir puikų debiutą, o kūrinių kolekcija iškeliavo į sostinę. Ją įsigiję vilniečiai autoriui atviravo, kad juos papirko „šepkiška dvasia“.
Šis biografijos epizodas būtų savaime suprantamas, jei iš Ignalinos rajono kilęs J. Zabulis daugeliui rokiškėnų nebūtų pažįstamas kaip Panevėžio kolegijos (dar anksčiau – buvusios Rokiškio kultūros mokyklos) dėstytojas, docentas, kapelų „Bučkis“ ir „Pakusa“ muzikantas, ne vieno saviveiklos kolektyvo Kavoliškyje vadovas. Be to, jis derina muzikos instrumentus, neseniai pradėjo vadovauti Bajorų kaimo (Rokiškio kaim. sen.) kapelai ir džiaugiasi, kad naujasis kolektyvas ruošiasi rajono kapelų apžiūrai. Konkuruoti būsią su kuo, nes dalyvauti rengiasi bent dešimt kolektyvų.
Muzika karaliavo ir ankstesniame gyvenimo etape – lankė muzikos mokyklą, į Rokiškį atvyko baigęs Lietuvos muzikos akademiją, dirbdamas Rokiškio kultūros mokykloje (vėliau pervadintoje Panevėžio kolegijos Rokiškio filialu) dėstė chorvedybos disciplinas. Vadovavimas įvairiems muzikos kolektyvams ir dalyvavimas juose pakurstė norą pačiam kurti muziką, panaudoti ją savo praktiniame darbe su studentais. „Mano muzikinėje kūryboje nemažai meilės dainų, humoristinių kūrinėlių ir visas pluoštas harmonizuotų lietuvių liaudies dainų“, – pasakojo J. Zabulis. Jis išleido savos kūrybos dainų rinkinį „Paragaukim ilgesio“, chorinių miniatiūrų ciklą „Metų laikai“, lietuvių liaudies harmonizuotų dainų rinkinį „Dainų skrynia“, estradinių dainų rinkinius „Neišsiųsti laiškai“, mokymosi ir metodinių priemonių studentams bei kitų leidinių. Aplinkinių rajonų kolektyvai dainuodavo jo sukurtas dainas, nes estradinės jau būdavo nusibodusios.
Paveikslai ir „dar kai kas“
Tai kas nutiko, kad į muziką įnikęs žmogus, kuriam paklūsta klarnetas, saksofonas, kiti muzikos instrumentai, kompozicija ir pedagogika, nėrė į kitą kūrybos sritį? „Nuo muzikos prie drožybos neperšokau. Nuolat mano gyvenime buvo tai paveikslai, tai dar kai kas… Sėdėdamas paskaitose (studijuodamas – aut. past.), tušinuku piešdavau sąsiuviniuose, vėliau tuos piešinius perkeldavau ant didelio formato popieriaus ar kartono, ant sienų. Vieną tokį paveikslą dar turiu. Tuose paveiksluose – jūra, audros, laivai… Bandžiau peizažus ir portretus“, – prisimena J. Zabulis. Jis piešdavo aliejiniais dažais, guašu. Ne paslaptis, kad pašnekovo jaunystės metais tokios priemonės būdavo deficitinės, tad jų gauti padėdavo draugai ir pažįstami. Tokių žmonių nestigo, nes Juozas grodavo vestuvėse. Deja, dabar pilna įvairiausių priemonių, bet „laiko nėra menu užsiimti“.
Iš pavydo?
Medžio drožybą J. Zabulis laiko antruoju pomėgiu. Iš pradžių drožė velnių atvaizdus, paskui – verpstes, dabar – angeliukus.
Kipšus vaizdavo tol, kol žmona Irena pasakė: „Man tavo velniai baisūs.“ Dabar jų belikę vos du. Tada prasidėjo verpsčių etapas. Keletas tebepuošia virtuvės sieną.
Pereiti prie angelų paskatino su dukra Laura susijęs įvykis. Jai reikėjo vykti į Vokietiją, nutarė vežtis dovanų. Žinojo, kad vokiečiai mėgsta suvenyrinius angeliukus. „Su žmona nuėjome į parduotuvę. Nupirkome nedidukus angeliukus po 40 litų. Pagalvojau: „Biznis!..“ Prisipirkau įrankių, pabandžiau – neblogai pavyko. Pirmuosius angeliukus drožiau aštriu peiliu. Vėliau gerų įrankių padėjo įsigyti žmonos giminaitis iš Amerikos. Jie labai aštrūs, eina kaip per sviestą“, – nestokodamas geros nuotaikos ir saviironijos pasakojo rokiškėnas.
Mielas, rimtas, ramus
Angeliukai gimsta iš drebulės. Ši mediena balta, todėl jiems labai tinka. Be to, kitų kūrėjų pamėgtai liepai reikėtų aštresnių įrankių, nes ji kietesnė. Droždamas angeliukus, J. Zabulis pasižymi tik jų kūno proporcijas. Nei veidų, nei figūrų nekopijuoja, bet brolis yra prasitaręs, kad angelų veidai panašūs į mamos veidą.
Su kokio stiliaus muzika palygintų drožybą? Pašnekovas svarsto: „Galbūt klasika… Labai patinka bažnyčiose esančių angelų skulptūros, ypač veidai. Gaila, kad jų nebėra naujose bažnyčiose, ten visai kiti dalykai. Įsivaizduoju angelą kaip labai mielą, rimtą, ramų. Domina ir jų skulptūrų kūrimo technologija. Raudondvario bažnyčioje (Kauno r. – aut. past.) man leido atidžiau apžiūrėti angelų skulptūras. Nustebau pamatęs, kad joms išskaptuotos nugaros. Pasirodo, taip daroma tam, kad skulptūra nesuskilinėtų.“
Funkcionalūs drožiniai nelabai domina, yra skaptavęs tik šaukštus. Nesiima didelių formų kūrinių, nes sunkiai gauna medžio, jiems reikėtų ir kitokių įrankių. Tačiau sode guli didelė angelo skulptūra. Ji dar nepastatyta, mat nenušveista ir „nenumaliavota“.
Laukia ne įkvėpimo, o…
Dailininkas nepavykusį štrichą užtušuoja, paslepia po kitu potėpiu. Kebliau medžio meistrams, todėl užduodu šmaikštų klausimą: kiek drožinių teko paversti malkomis? „Nė vieno. Man jų būtų gaila… Malkoms ir taip lieka. Anksčiau drožles išmesdavau, dabar sukūrenu. Jei kažkas nepavyksta, nuskyla, tada galvoju, kaip išsisuksiu. Galbūt angelo ranką vaizduosiu ne sulenktą ar pakeltą, o nuleistą?“ – svarstė pašnekovas ir pridūrė, kad, jei grįžtų visi išdovanoti kūriniai, nežinia, ant kokio dydžio stalo jie sutilptų. Ir dabar jau žmonės prašo angeliukų. „Žiemą reikės pjaustyti“, – pažada menininkas.
O įkvėpimas? Jis nesvarbus? „Reikia sulaukti ne įkvėpimo, o noro, nes esu didelis tinginys…“ – netikėtai prisipažįsta pašnekovas.
Matyt, angelų veidai spinduliuoja ramybe dėl to, kad kurti neskubant.
Projektą iš dalies remia
Patiko.