Šio miestelio istorijoje, suguldytoje serijos „Lietuvos valsčiai“ knygoje „Kamajai“, nepelnytai primiršta viena svarbi miestelio giminės istorija. Laimė, yra šios giminės palikuonis, po kruopelytę renkantis miestelyje kadaise gyvenusios Čerškų šeimos smulkiausias detales ir pildantis Kamajų įvykių ir paveikslų mozaiką. Kaunietis Robertas Čerškus, architektas, dailininkas ir giminės metraštininkas, dalinasi su „Gimtojo…“ skaitytojais Kamajų istorijos lobynu: surinktais unikaliais pasakojimais, prisiminimais ir, kas šioje istorijoje reikšmingiausia, – neabejotinos vertės Kamajuose gyvenusios Čerškų-Baltakių giminės fotografijomis.

Senelio sesuo Niutė su sesers Emilijos vyru Jonu  Diržiu Kaune, Ąžuolyne. Fotografavo Emilija.

Prašo atsiliepti

Pažintis su kauniečiu architektu – visiškas atsitiktinumas. „Gimtasis…“ prieš pora metų rašė apie Kamajų krašto knygnešius, tarp kurių trumpai buvo paminėtas ir šio krašto knygnešys Jonas Čerskis-Čerškus, Nikodemo (1861–1934). Giminės istorijos detales renkantis Robertas prieš gerą mėnesį paskambino ir paprašė pagalbos – bet kokios su šiuo knygnešiu susijusios informacijos. Deja, viešai prieinamos žinios apie šį žmogų labai kuklios. Tad Robertas viliasi, kad dar atras svarbių liudijimų ar dokumentų apie knygnešį Joną Čerskį, Roberto senelio brolį, ir visą kadaise čia gyvenusią Čerškų šeimą. Ir prašo prisiminimais, nuotraukomis, šios šeimos išlikusiais artefaktais, jei jų kas turi,  pasidalinti.

Didelės istorijos trupiniai

 Kamajuose gyvenusi Čerškų šeima Lietuvai reikšminga dėl daugelio dalykų, o vienas jų – fotografijos užkratas, persidavęs iš kartos į kartą. Giminės darytos nuotraukos tapo Lietuvos senosios fotografijos kataloginiu pavyzdžiu.  Apie miesteliui tuo metu labai neįprastą pomėgį bekalbant su architektu Robertu „išsivyniojo“ visa Čerškų giminės istorija. Ją sudėti prireiktų visos knygos. Taigi šiandien pateiksime tik trupinius apie Kamajuose kadaise gyvenusią garsią Čerškų-Baltakių šeimą ir jų palikimą.

Roberto senelio sesuo Teklė Čerškutė su mylima kumele savo gimtųjų namų kieme Kamajuose, Vandenų g. 2. Paveiksluota 1912–1914 m., tikriausiai senelio sesers Niutės.

O buvo taip…

Giminės pradininkas Nikodemas Čerskis (Čerškus, Roberto proprosenelis), Stanislovo ir Rachelės Kubiliūtės-Čerškuvienės sūnus gimė 1812 m. ir gyveno Lietuvos Čerškų giminės lizde – Pladiškių kaime (Užpalių valsčiuje) gyveno maždaug iki 1840 m. Vėliau persikėlęs į Kamajų miestelį, spėjama, su broliu Rapolu, Nikodemas Kamajuose pasistatė namus. Taip šiame miestelyje prasidėjo Čerskių-Čerškų Kamajų atšaka.

Nikodemas nuomojosi grafui Tyzenhauzui priklausančią žemę Kamajų apylinkėse. Trobesiai buvo nuosavi, o aptvaras – iždo. Nikodemo žemėje pasiliko ūkininkauti jo sūnus Juozapas, Roberto prosenelis. Ir jam puikiai sekėsi. Robertas taip spėja, nes per 1913 m. Kamajų miestelyje kilusį gaisrą, apie kurį rašė tų metų lietuviška spauda, sudegė net septyni Juozapo Čerškaus ūkio trobesiai:

Kamajai (Zarasų pav.). Kovo 20 d. čia ištiko gaisras. Užsidegė žydo gryčia, kur buvo sukrautos pakūlos; nors vėjas buvo mažas, bet ačiū sausumai ūmu laiku supleškėjo apie 25 trobos, tame skaičiuje vieno ūkininko Čerskaus pražuvo 7 trobos. Kamajuose yra gesinamoji mašina, bet sugedusi. Miestelėnams vertėtų pasirūpinti sutvarkyti tą mašiną, kad gaisrui ištikus, butų galima nors šiek tiek ir ja pasinaudoti. Skriauda.“ („Lietuvos žinios“, 1913 04 23, p. 3 ; kalba netaisyta – aut. past.). Iš pasakojimų ir kitų šaltinių Robertas išsiaiškino, kad per gaisrą gyvenamasis Čerškų namas tik apdegė, vėliau jis atstatytas ir dar kiek praplatintas.

 Roberto pasakojimu, prosenelis, Aukštaitijos bajorų palikuonis Juozapas Čerskis-Čerškus (1855–1926) buvo pasiturintis Kamajų miestelio ūkininkas. Prosenelis vedė Agotą Girgždytę (1862–1929) iš to paties Kamajų valsčiaus, Gaveikių kaimo, ir užaugino keturias dukteris: Emiliją, Teklę, Teresę ir Oną, bei sūnų Kazį – Roberto senelį. Buvę dar du broliai, bet vienas jaunystėje nusišovė, supykęs, kad tėvas jam draudęs draugauti su kažkokia „ne tokia“ moterimi, o jauniausias brolis turėjęs negalią, jo likimo nežinomas.

Roberto senelio sesuo Teklė Čerškutė-Baltakienė (sėdi centre) su sūneliais Tučiu ir Mučiu prie kun. A. Strazdelio paminklo Nepriklausomybės aikštėje, Kamajuose. Dama su skrybėlaite ir puokšte (antra iš kairės) – Kamajų policijos nuovados viršininko žmona Vera Smorygina-Gartfeldienė (aktoriaus Kosto Smorygino teta). Nepriklausomybės aikštė, Kamajai, Nepriklausoma Lietuvos Respublika. 1934–1937 m.

Fotografija – senelio ir tetų liga

„Ar įsivaizduojate, kad dar iki Pirmojo Pasaulinio karo nedideliame miestelyje pas miestelėnus galėjo būti fotokamera, o dar – merginų rankose?“ – klausia Robertas ir nelaukdamas atsakymo pasakoja: „Kaip spėju, pirmoji fotokamera į Kamajus, Čerškų namus, atkeliavo iš Petrapilio, kuris kiek labiau prakutusiems lietuviams tada buvo gana artimas miestas. Pirmosios išlikusios šeimos nuotraukos darytos pačioje XX a. pradžioje, daugiausia Peterburgo bei Kauno fotostudijose. Apie 1912–1918 m. fotokamera tokiame nedideliame miestelyje, kaip Kamajai, buvo retenybė ir prabanga. Kamajuose šeimos ūkyje gyvenusios senelio Kazio Čerskio seserys (viena jų – ir Peterburge), nuo vaikystės ir paauglystės mėgo ne tik knygas, „lošimą“ (taip tuomet vadino vaidybą) Kamajų mėgėjiškame vaidintojų būrelyje (garsėjusiame visoje apylinkėje dar nuo „siciliko“ Jurgio Smalsčio-Smolskio laikų), bet ir fotografuoti bei fotografuotis. Nedaug jaunų panelių turėjo galimybę fotografuoti savo gyvenimą, nedaug tokių nuotraukų ir išliko, todėl jos vertingos ir kraštotyrai, ir menine prasme. Juk tais laikais dažniausiai buvo fotografuojamasi tik ypatingomis progomis – per vestuves, laidotuves arba daromi žmonių portretai, tad nuotraukos dažniausiai būdavo režisuotos, statiškos. O unikalioje vienos Kamajų miestelėnų šeimos fotografijų kolekcijoje matome, kad mano tėvo tetos – panelės Čerškutės, ypač Ona, arba Niutė, kaip ji buvo vadinama šeimoje, fotokamera naudojosi labai šiuolaikiškai, drąsiai ir kūrybiškai. Panašiai kaip dabartinis jaunimas, fotografuojantis telefonais.“

Niutė fiksavo kasdienio savo bei seserų, draugių, tėvų gyvenimo momentus, skoningai kadravo, puikiai išnaudojo natūralų šviesos-šešėlio žaismą. Kartais seserys ir pačios kūrė nebanalius fotografijų siužetus. Roberto nuomone, dalį šios šeimos fotografijų kolekcijos galima vertinti kaip lietuvių meninės fotografijos pradžią. O faktas, jog šią kolekciją kūrė daugiausia jaunos merginos, daro ją dar įdomesnę ir itin retą.

Į plačius vandenis

Robertas spėja, jog fotografavo visos seserys. Pirmoji Juozapo ir Agotos dukra Emilija (g. 1885) buvo gerokai vyresnė už likusius brolius bei seseris. Ji ištekėjo už Kazimiero Krisiūno ir gyveno Petrapilyje. Kazimieras Krisiūnas buvo geras veterinarijos gydytojas ir dirbo Romanovų dvare. Šeima gyveno pasiturinčiai. Pas Emiliją tėvai siųsdavo pagyventi (ar paviešėti) ir jaunesnes sesutes. Prieš Rusijos revoliuciją ir perversmus Kazimieras netikėtai mirė, Emilija liko jauna našlė. Ji sugrįžo į atsikuriančią Lietuvą, Kamajus, o dar būdama evakuacijoje Jaroslavlyje ištekėjo dar kartą už savo tikro dėdės – Jono Diržio. Jis taip pat buvo kilęs iš Rokiškio apskrities (Palūšnių kaimo), gyveno Kaune. Caro laikais Maskvoje J. Diržys buvo geležinkelio depo viršininkas, ten turėjo namus. Bet valdžią perėmus raudoniesiems, gavęs Lenino pasirašytą leidimą grįžo į Lietuvą. Nepriklausomoje Lietuvoje J. Diržys dirbo Jonavos geležinkelio stoties viršininku, po to tapo II-ojo Lietuvos Seimo deputatu.

Ona (Niutė) ištekėjo už Stasio Kairiūkščio, Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos ekonomisto, baigusio mokslus Berlyne. Ji, Roberto manymu, buvo gabiausia iš seserų, išsiskyrė menine prigimtimi, stiliaus pojūčiu. Vyras ją įkalbinėjo vykti į Paryžių, studijuoti mados stilistikos, o grįžus Kaune atidaryti savo madų saloną – imtis privataus verslo. Bet ji pasirinko nepriklausomos menininkės“ gyvenimą, kūrė tik savo malonumui.

Teresė (Tesė) Čerškutė ištekėjo už Lietuvos Respublikos Statistikos departamento direktoriaus ekonomikos mokslų daktaro Domo Micutos, baigusio Fribūro universitetą (1919 m. jis vadovavo Lietuvos spaudos biuro informacijos skyriui – „Eltos“ pradininkui) ir įsikūrė Kaune, Žaliakalnyje, Vydūno alėjoje, netoli sesers Onos Kairiūkštienės. Seserys su šeimomis į Kamajus atvažiuodavo automobiliu, kas tuo metu miesteliuose būdavo ypatingas įvykis. Kairiūkščiai iš pradžių turėjo Opel-4/20 PS“, o vėliau – Ford Köln“ automobilį.

Tėviškėje, Kamajuose, Vandenų gatvėje Nr. 2, įsikūrė Teklės Čerškutės-Baltakienės šeima. Kiek vyresnė už Niutę bei Tesę, Teklė Čerškutė ištekėjo už kamajiškio ūkininko Kazimiero Baltakio, kilusio iš Kremesiškių kaimo, kuris atsikėlė užkuriom ir, nupirkęs dar žemės, išplėtė senąjį Čerškų ūkį. Kazimieras Baltakis (1887–1936) buvo Kamajų Smulkaus kredito draugijos (kooperatinio banko) valdybos pirmininkas, Kamajuose bei apylinkėje gerbiamas žmogus. Deja, jis anksti mirė nuo insulto, ir Teklei teko vienai užauginti du sūnus…

Karas giminę išblaškė

Pasak Roberto, karai bei Lietuvos okupacijos, ypač paskutinė, daug ką negrįžtamai išblaškė, sunaikino. Čerškų šeimą, kaip ir daugelį kitų Lietuvos šeimų, tiesiogiai palietė pokario įvykiai. Seserų Čerškučių likimai susiklostė skirtingai: Brolis Kazys – Roberto senelis – jau buvo miręs. Emilijos vyras J. Diržys mirė karo metu. Ji bei Ona su vyru ir dviem dukrelėmis liko gyventi Kaune ir liko nepaliestos komunistinių represijų. O Teresei su dviem dukrom ir vyru teko trauktis į Vakarus. Kurį laiką šeima labai sunkiai vertėsi pokariniame Paryžiuje, vėliau emigravo į JAV ir apsistojo Čikagoje.

1948 m. Teklė Čerškutė-Baltakienė su vyresniuoju sūnum Tučiu (Vitaliumi) iš gimtųjų namų Kamajuose buvo ištremti į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Jaunesnis sūnus Mutis (Laimutis Baltakis) okupantų buvo suimtas gimnazijoje dar 1946 metais ir atsidūrė lageryje, nes priklausė jaunimo rezistencinei organizacijai. Broliai Baltakiai namuose turėjo pasislėpę ginklų. „Vieną šautuvą pusbroliams mano tėvas buvo atvežęs iš Šiaurės fronto, kitą dėdė Vitalius surado kažkur prie Kamajų, pamestą pakelėje. Prieš keletą metų mėginome su dėde atrasti, kur Kamajų kluone ginklas buvo užkastas ir jį padovanoti Kamajų kraštotyros muziejui, bet nepavyko“, – pasakojo Robertas.

Tesė Čerškutė prie medžio senosiose Kamajų kapinėse, priešais brolio Jono ir tėvo Juozapo Čerškų kapą. Už kryžiaus matyti knygnešio Juozo Pavarotniko malūnas. Paveikslavo Teklė Čerškutė-Baltakienė arba Niutė. Kamajai, 1926–1929 m.

Neliko nieko

Didelė Čerškų-Baltakių sodyba su trobesiais, stovėjusi Kamajų miestelio šiauriniame pakraštyje, prie Šetekšnos, buvo išplėšta, išdraskyta. „Ten dabar kiti namai, ir kiti žmonės gyvena… Net gražus Vandenų, vėliau Dariaus ir Girėno, gatvės pavadinimas išnyko, liko tik nuostabios nuotraukos apie šviesių žmonių gyvenimą Nepriklausomoje Lietuvoje. Daug fotografijų buvo padaryta ir tremtyje. Kadangi fotokamera bajoraitės Teklės Čerškutės, vėliau Baltakienės, šeimoje nuo pat jaunų dienų buvo toks pat įprastas dalykas, kaip ir kiekvienoje lietuvių šeimoje šiandien, ji buvo išsivežta ir į tremtį, o fotografavimo įgūdžiai natūraliai perduoti Teklės sūnums – Tučiui ir Mučiui (Vitalius Baltakis ir Laimutis Baltakis). Šios nuotraukos meniniu požiūriu gal kiek silpnesnės, bet taip pat įdomios ir vertingos. Daugiausia fotografuota viena lietuvių tremtinių gyvenvietė, Piskunovkos kaimas (Krasnojarsko krašte), Litovkos gatvė. Fiksuotas tremtinių gyvenimas, kasdienybė, darbai, nevengta fotografuoti, tų laikų požiūriu, banalių, buitinių scenų (pvz., nuotraukų ciklas, kuriame užfiksuota eilė, laukianti, kol bus atidaryta alkoholiu prekiaujanti krautuvė). Kurti kasdienio tremtinių gyvenimo reportažai, fotografuota išsyk po kelis vieno įvykio kadrus (pvz., vandenį nešančios moterys Litovkos gatvėje). Etnografiniu ir meniniu požiūriu įdomus fotografijų ciklas su arkliais (jomis susidomėjo ir Anykščių Arklio muziejus) bei statiškos vaikų ant Jenisiejaus kranto fotografijos. Šiose nuotraukose ne vien lietuviai tremtiniai. Piskunovkos kaime buvo tremtinių, regis, ir iš Ukrainos ar kitų Sovietų imperijos vietų“, – nostalgiškai apie protėvių likimą Kamajuose bei fotografijos užkratą ir fototekos palikimą pasakojo giminės istoriją renkantis Robertas.

 Didesniąją dalį Baltakių tremties fotografijų tiesiai iš negatyvų suskaitmenino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbuotojai. Apie 30 šių fotografijų eksponuota Rokiškio dvare, šio krašto tremties istorijai skirtoje parodoje, buvo ir keletas fotografijų iš Kamajų.

Stebuklas – spalvotos senelio fotografijos

Pasak Roberto, atskira istorija – jo senelio Kazio Čerskio fotografinis palikimas. Kariškis K. Čerskis (gim.1891 m. Kamajuose), kaip ir sesės, buvo aistringas fotomėgėjas. 1927–1931 m. jis pats ryškino ir spalvino nuotraukas. Tuo metu spalvotos nuotraukos buvo kažkas neįtikėtino, ypač kaime.

Fotografavo jis ne Kamajų krašte, bet ten, kur jį nublokšdavo tarnyba Lietuvos kariuomenėje ar Lietuvos viešojoje bei pasienio policijoje. „Esu surinkęs daug informacijos apie jo gyvenimą: iki Pirmojo pasaulinio karo studijavo ekonomiką Petrapilio politechnikos institute. Prasidėjus Didžiajam karui, buvo mobilizuotas eiliniu į Rusijos imperijos kariuomenę ir išsiųstas į frontą. 1914 07 04 buvo Skobolevo stovykloje, tarp Slonimo ir Baranovičių, dabartinėje Gudijoje. Kovodamas Rusijos imperijos kariuomenės 118-tame Šuisko pėstininkų pulke buvo lengvai sužeistas į ranką ir 1914 08 27 iš Aleksandro geležinkelio stoties Maskvoje (dabar Baltarusijos geležinkelio stotis) atvežtas į grafo Šeremetjevo ligoninę (dabar Sklifasovskio institutas) Maskvoje.

1915–1916 m. po pagreitintų kursų Karo mokykloje gavo vėliavininko („praporščiko”) karinį laipsnį.

 1916 m. vedė Peterburgo verslininkų dukrą, pradinių klasių mokytoją Mariją Vasiljevą, kuri 1912 m. pradžioje visiškai nemokėdama lietuvių kalbos iš Peterburgo buvo atsiųsta į Kamajus, kaip mergaičių pradinės mokyklos mokytoja. Kamajuose seneliai ir susipažino, kai nauja Kamajų inteligentė buvo pakviesta į svečius pas žinomus miestelio šviesuolius – Čerškus. Pirmajame pasauliniame kare M. Vasiljeva dalyvavo, kaip medicinos sesuo savanorė. Senelis bolševikų pučo naktį (1917 11 07) Peterburge buvo suimtas ir su grupe kitų Rusijos karininkų vestas sušaudyti, bet per plauką išsigelbėjo. Vėliau jis su žmona pasitraukė į Sibirą ir tarnavo karininku admirolo A. Kolčako kariuomenėje iki šios sunaikinimo. Po to vėl bolševikų suimtas, vėl per plauką išvengęs sušaudymo, mobilizuotas į Raudonąją armiją, kaip štabo raštvedys, nes visi kiti ten buvo beraščiai. 1920 m. iš Sibiro per Turkiją su šeima sugrįžo į Lietuvą, ir, pasak tėvo bei tetos, kaip savanoris artilerijos karininkas, net spėjo pakovoti Giedraičių-Širvintų kautynėse. Kaip savanoris, gavo žemės sklypą Gaveikių kaime, savo mamos tėviškėje. Lietuvos Respublikoje baigė Aukštesniuosius policijos kursus nuovadų viršininkams. Tarnaudamas Ežerėnuose (Zarasuose), tarnybos metu buvo sunkiai sužeistas, po gydymo paskirtas į Pasienio Policiją, kur tarnavo iki ankstyvos mirties. Mirė tarnybos vietoje, šalia Vievio, Kergeliškių (dabar kažkodėl vadinamas Karageliškių) kaime 1931 m. Jis buvo Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas ir ant policininko uniformos visuomet segėjo Lietuvos atsargos karininkų sąjungos ženklelį“, – senelio biografijos faktus sudėliojo Robertas. Apie senelio gyvenimą ir tarnybą plačiau yra parašęs tėvas, kurio atsiminimus dalimis spausdina žurnalas „Karys“.

 

Lagaminą nugvelbė vagišius

Robertas apgailestauja, kad senelio darytų spalvotų fotografijų išliko nedaug, nors jų buvo visas lagaminas. Senelis mėgdavęs ant jų rašyti atvirlaiškius ir siųsti draugams, giminėms.

Lagaminą su visomis spalvintomis senelio fotografijomis 1944 m. su savimi pasiėmė senelė, kai su vaikais ir frontu traukėsi link Vokietijos. Senelės dukra, Roberto teta Ona, papasakojo, kaip lagaminą pavogė. Tyliai įsibrovęs vagis čiupo vieną iš dviejų, sunkesnį, lagaminą, kuriame buvo vien šeimos nuotraukos – visas senelių fotoarchyvas. Robertas spėja, kad vagišius lagamino turiniu nusivylė ir nuotraukas galėjo išmesti pakelėje.

„Čerškų šeimos carinių bei Nepriklausomos Lietuvos laikų fotografijų jau esu suskaitmeninęs kelis šimtus. Turiu nedaug vilčių, kad Teresė Čerškutė-Micutienė sugebėjo per Vokietiją, Prancūziją išsivežti fotografijų į JAV ir paliko jų dukterims. Dar tikiuosi atrasti ir vieną kitą senelio darytą nuotrauką, nes jas siuntinėdavo draugams bei pažįstamiems, kaip sveikinimus ar atvirlaiškius,“ – Robertas prašo atsiliepti kamajiškių ir kitų žmonių, galinčių turėti senelio ar jo sesių darytų fotografijų.

Per ilgą laiką, iš įvairių po Lietuvą išsibarsčiusių ar į užjūrius nublokštų giminaičių Robertui pavyko surinkti nemažai fotografijų, turinčių istorinę ir meninę vertę. „Iki šiol po truputį šią kolekciją pildau, saugau ją skaitmeniniu pavidalu. Dalis šių fotografijų jau paskelbta „Facebooke“, puslapyje „Lietuva senose fotografijose“, Kamajų albume. Dalis – kituose albumuose: „Žmonės iki 1945 m.“ ir „Žmonės tremtyje“. Šios fotografijos sulaukė didelio socialinio tinklapio paskyros lankytojų susidomėjimo ir daug palankių atsiliepimų“, – neslėpė pasididžiavimo atliekamu darbu Robertas. Pasak jo, senosios fotografijos –  unikali mūsų tautos ir valstybės patirtis, kurią būtina branginti ir nagrinėti visais įmanomais aspektais, ypač kol dar yra gyvų žmonių, kurie apie jas ar jų saugojimo patirtį gali papasakoti arba aprašyti.

P.S. Ačiū Robertui Čerškui už albumo „Tesės Čerškutės-Micutienės bufetas“ nuotraukas.

Tęsinys – kitą šeštadienį „Gimtajame…

Projektą iš dalies remia:

 

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: