Rokiškio kultūros centre šį mėnesį planuojama pristatyti premjerą – teatralai repetuoja spektaklį apie garsiausią Lietuvos dievdirbį Lionginą Šepką „Šepką atradau AŠ“ (režisierė Neringa Danienė). Vieną garsiausių iš mūsų krašto kilusių įžymybių matysime per kitų žmonių santykį į jį – kas ir kokį jį atrado sau. Vieniems jis buvo „pašaipų vertas keistuolis, kitiems – rakštis, tretiems – naikintina dėmė ant švarios sovietinės paklodės, ketvirtiems – trapios sielos menininkas, kuriuo eiliniai mirtingieji privalėjo pasirūpinti“.
Tie, kurie atrado ir populiarino, be kurių neturėtume savo legendos
Kūrėjai naudos nemažai videoinstaliacijų, Šepkos darbų, jų fragmentų nuotraukų. Neabejojama, kad vizualizacijos padės perteikti kūrėjo vizijas, sapnus, kūrybos impulsus, mūzos prisilietimus, nes kūrėjai „nori išvengti Šepkai svetimo buitiškumo“. Todėl kino ir fotokadrai turėtų tapti ne primityviu fonu, o lygiateisiais spektaklio dalyviais, kaip aktoriai ar muzika. Tačiau be mažų medinių „šepkiškų“ stebuklėlių vis tiek neišsivers. Režisierė gavo meistro našlės Danutės leidimą pagal Liongino kūrinių pavyzdžius pasigaminti scenografijai keletą medinių paukštukų. Juos išdrožė Vidmantas Zakarka.
Ir iš tiesų – ne vienas žmogus turėjo teisę pasakyti frazę: „Šepką atradau AŠ.“ Juk jeigu ne jie, – tie, kurie atrado ir populiarino, kurie sovietmečiu išgelbėjo jo kūrinius nuo sunaikinimo, kurie susiprato pasirūpinti elementaria buitimi, ir netgi tie, kurie savo priešprieša ir nesuvokimu išprovokavo kūrybinių galių sprogimą – be visų jų šiandien neturėtume Šepkos.
Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė irgi saugo ne vieną prisiminimą – ji kaip šiandien prisimena, koks „įvykis“ joms, jaunoms muziejaus darbuotojoms, būdavo žiemomis muziejuje gyvenęs Lionginas (pas jį trobelėje būdavo šalta ir muziejus priglausdavo), pas kurį jos kasdien bėgdavo pasisėdėti ir kuris, įsiutęs dėl pabėgusio savo šuns, taip rėkdavo, kad visi muziejininkai po visą miestą gaudydavo šunį, metę darbus.
Jo suvaidinti neįmanoma
L. Šepką spektaklyje vaidins Rudolfo Lymano muzikos mokyklos direktorės pavaduotojas Arūnas Skardžius. Anot A. Skardžiaus, vaidmuo tikrai sudėtingas. Ir todėl, kad tai žmogus legenda, ir todėl, kad dar yra nemažai žmonių, kurie yra su juo bendravę, prisimena ir šiandien pasakoja. „Visi galvos, kad turiu būti toks ir toks. Aišku, bandom derinti, kad būtų panašu, spektaklis kuriamas pagal tikrus faktus – ir prieglaudą, ir sunkią buitį, ir drožybą, bet paties Šepkos suvaidinti neįmanoma. Labai daug emocijų, iki išdurnėjimo. Bandau tai atskleisti, ir nežinau, kas gausis, tikiuosi, žiūrovų nenuvilti. Nesinori vaidinti, norisi išgyventi“, – sako A. Skardžius.
Kurdamas vaidmenį jis, aišku, perskaitė Šepkos laiškus mylimai Danutei, kurią vaidina Marytė Vaitkevičiūtė, peržiūrėjo filmą „Pasirašau – arkitektas“, kuriame užfiksuotos dievdirbio būsenos, dainavimas, judesiai, gyvos akimirkos. Klausinėjo ir žmonių, kurie yra matę gyvą dievdirbį.
„Bet visi tą patį anekdotą pasakoja, kurį ir taip perskaičiau knygose“, – sako aktorius.
Ar pats turi savybių, kurios padėtų kuriant būtent šį vaidmenį? „Gal yra panašumo, bet nesakysiu juk to žmonėms, tik scenoje reikėtų atsidaryti. Meniškos dūšios yra ir pas mane. Nesu visai tam svetimas“, – kalba A. Skardžius. Ar yra bandęs drožti? Su tėvu išeidavo kartu į laukus, švilpukus iš žilvyčio darydavosi, kišenėje nuolat turėdavo peiliuką, visgi kad neatrodytų juokingai scenoje, konsultavosi su profesionalu V. Zakarka.
„Matilda, ar tu tai matai?“
Šiemet Rokiškis minės nepaprastą jubiliejų – birželį sukanka 100 metų nuo jaunutės nužudytos žydės poetės Matildos Olkinaitės gimimo. Rokiškyje ir jos gimtajame Panemunėlyje renginiai vyks dvi dienas. O visą pavasarį tam bus ruošiamasi. Vienas iš akcentų – M. Olkinaitės nuolatinės ekspozicijos Rokiškio krašto muziejuje atidarymas. Joje atsiras ir svarbiausios relikvijos – išsaugotas poetės dienoraštis bei eilėraščių sąsiuvinis kuriuos a. a. prof. Irena Veisaitė perdavė saugoti Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui ir kurie tapo knygos „Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis“ pagrindu.
Išskirtinis dėmesys
Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossefas Levy sausio 27-ąją, minint Pasaulinę holokausto aukų atminimo dieną, į žmones kreipėsi būtent M. Olkinaitės žodžiais. „Buvo didžiulis netikėtumas sausio 27-ąją pamatyti Izraelio ambasados išplatintą ambasadoriaus vaizdo kreipimąsi į žmones, mininčius Pasaulinę holokausto aukų atminimo dieną. Ambasadorius rankose laikė Matildos knygą ir kalbėjo apie ją kaip apie vieną iš žydų tautos likimo simbolių. Jis trumpai papasakojo apie Matildą, jos dienoraščio likimą ir padėkojo visiems, kurių dėka jaunosios poetės atminimas buvo išsaugotas. Manau, tokį ambasadoriaus pasirinkimą lėmė tai, kad ką tik garsiai nuskambėjo žinia apie knygos dizainerės Sigutės Chlebinskaitės sėkmę tarptautiniame konkurse Tokijuje, kur knygos „Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis“ dizainas buvo išrinktas geriausiu tarp daugiau nei 3500 dalyvių iš viso pasaulio. Tokie dalykai tiesiog pribloškia ir būtent jų dėka Matildos vardas jau kurį laiką keliauja per pasaulį, ir mes jau nebegalime susekti visko, kas kur vyksta“, – sakė režisierė, Matildos atminimo nepailstanti saugotoja Neringa Danienė.
Ji priminė, kad 2020-aisiais Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta knygos „Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis“ lietuviška versija. Ją pristatė knygos sudarytojas tuometinis Lietuvos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, rašytoja Laima Vincė ir dabar jau a. a. prof. Irena Veisaitė, kuri išsaugojo žydaitės dienoraštį ir eilių sąsiuvinį.
Rokiškyje užauginta istorija
„ Renginį, vieną iš daugybės, vykusių knygų mugėje, pasirinko transliuoti Lietuvos televizija. Toks pirminis išskyrimas, matyt, lėmė, kad Matildos istorija ir knyga iškart atsidūrė tiek inteligentijos, tiek interneto influencerių, tiek eilinių skaitytojų dėmesio centre. Po metų pasirodęs angliškas knygos leidimas atvėrė jai kelius į pasaulį. Dabar jau nuolat kartoju, kad mes, rokiškėnai, užauginom Matildos istoriją ir paleidom į pasaulį, ir ji, kaip suaugęs vaikas, jau gyvena visiškai savarankišką gyvenimą, kurio mes nebegalime nei kontroliuoti, nei visko žinoti – galime tik džiaugtis ir didžiuotis to savo „suaugusio vaiko“ sėkmėmis ir su nuostaba laukti, kas dar atsitiks. Kiekvieną kartą pakutena paširdžius, kai pamatom Matildos knygą kokiame nors reportaže iš Aliaskos ar Izraelio TV laidų, ar aptarinėjamą Lietuvos ambasadoje JAV, ar, kaip dabar ,– Izraelio ambasadoriaus rankose. Kiekvieną kartą aš tyliai paklausiu: „Matilda, ar tu tai matai?“ – kalba režisierė.
Palieka vertinti literatūrologams
Matildos literatūrinį palikimą N. Danienė palieka vertinti literatūrologams.„Apie jos potencialą ir tų eilėraščių, kurie mus pasiekė, vertę rašė literatūros tyrinėtoja Ilona Murauskaitė, literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, o ir pati Irena Veisaitė buvo būtent literatūros ir teatro sričių profesorė ir suvokė Matildos kūrybos vertę. Be to, mus pasiekusios skurdžios žinios iš tų laikų, kai Matildos eilės jau buvo spausdinamos įvairiuose leidiniuose, leidžia manyti, kad ji jau tada buvo vertinama kaip rimta poetė. Nuolat girdim jos talentą lyginant su Salomėjos Nėries talentu. Kas ten žino, kaip būtų buvę… Na, o pačios Matildos ir jos dienoraščio istorija turi kitą svorį. Tai nepaprastai kinematografiška ir paveiki žydų istorijos dalelė, turinti ne mažesnį emocinį krūvį nei, pvz., Anos Frank istorija – su ja Matilda nuolat lyginama. Mums jau seniai aišku, kad bet kokios tragedijos mastą (ar tai būtų „Titanikas“, ar holokaustas) žmonės jautriau suvokia ir pajunta per vieno žmogaus individualią istoriją. Jeigu tu brauki ašarą dėl vienos mergaitės tragedijos, tai gali pajusti, kaip tai atrodo padauginus iš tūkstančių ar milijonų, nes tas kiekvienas statistinis žmogus turi savo graudžią istoriją“, – sakė N. Danienė.
Projektą iš dalies remia:
„Patirk čia…“ – 10 000 EUR
