– Pernai Jūs atvežėt ir tiesiog prie dvaro vartų parodėt rokiškėnams operą. Ko tikėtis šiemet?
– Pernai festivalis buvo milžiniškas savo apimtimi, siūlomais renginiais bei trukme. Metų tėkmė įneša savo išgyvenimų, nuspalvina kažkokia spalva kiekvienus iš jų skirtingai, tad šių metų festivalis irgi turės savo ypatingumą. Žiūrint bendrai, „iš paukščio skrydžio“ perspektyvos, šiemet atvažiuos pilnas, tiesa, dalimis atskiriems koncertams išskaidytas, simfoninis orkestras. Nelyginant oratoriją, atskiruose koncertuose išgirsime pučiamuosius, styginius, mušamuosius instrumentus, vokalinį chorą.
– Kokius šių metų festivalio akcentus išskirtumėt?
–Pagrindinį festivalio akcentą dėtume vis tik ne ant vieno kažkokio koncerto, bet ant fakto, kad svarbus kiekvienas renginys. Jie, susidėlioję į vientisą dėlionę, duoda pilnumo ir harmonijos jausmą. Tai nereiškia, kad žmonės, atėję tik į mušamųjų koncertą, nepraleis malonumo valandėlės. Tai reiškia, kad, apsilankydami visuose festivalio renginiuose, žmonės atras ir patirs vis ką naujo, skirtingo, gilaus. Na, bent mes taip tikimės.
– Ką pasakytumėt žmogui, kuris galbūt atsikraustė į Rokiškį arba nebuvo festivalio koncertuose nė karto, ir ieško mažame mieste, kur nueiti, ko paklausyti, ką pažiūrėti?
– O, sakyčiau jiems – nedvejokite! Griebkite draugą už parankės ir – iki susitikimo!
Smuikininkė Justina ir pianistė Simona Zajančauskaitės studijas baigė užsienyje – viena Paryžiuje, kita Sankt Peterburge. Šiandien jos sėkmingai ir tvirtai eina pasirinktu keliu, groja įvairiausių sudėčių ansambliuose visoje Europoje. Tačiau profesinė sėkmė neatitolino jų nuo gimtojo miesto. Atvirkščiai, atiduoda gimtinei savo talentą, žinias, patirtį.
Svarbiausia lyg kempinei sugerti
Priminsime, kad Justina, baigusi smuiko klasę M. K. Čiurlionio menų mokykloje, iš pradžių studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tačiau neilgai – stebėtinai greitai išmokusi prancūzų kalbą mergina įstojo į Paryžiaus nacionalinę muzikos ir šokio konservatoriją. Kodėl rinkosi studijas užsienyje? Justina yra sakiusi, jog atsakyme telpa labai daug dalykų – ir noras plėsti akiratį, pamatyti kažką naujo, pabandyti save realizuoti kitoj plotmėj. Išvažiuodama Justina nejautė jokios nepažįstamos šalies baimės. Tik po mėnesio pradėjo kilti klausimai, ką ji čia veikia, kas su ja vyksta. Tačiau vis tiek širdyje žinojo, kad nori studijuoti ir sugerti viską kaip kempinė.
Simona, baigusi fortepijono klasę M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje, įstojo į Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo valstybinę konservatoriją, vėliau studijavo Vokietijoje, o šiuo metu ji Lietuvoje.
Priminsime, kad Simona nuo 2005 m. buvo M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo stipendininkė, gabiai ir perspektyviai merginai fondas stengėsi padėti. Pirmiausia Simona buvo išvažiavusi į fondo remiamus kursus Prancūzijoje, vėliau jai pasiūlyta dalyvauti konkurse tam, kad galėtų mokytis Sankt Peterburge pas labai gerą profesorę Niną Sereginą. Simona minėtą profesorę jau pažinojo, todėl susigundė ir pabandė. Iš keliasdešimties norinčiųjų buvo vienintelė vieta – konkursą laimėjo Simona.
Išvažiavęs sužinai, kas yra tavo namai
Justina ir Simona labai laimingos, kad Lietuvoje jas palaiko, o gimtajame Rokiškyje laukia jų rengiamų festivalių. „Išvažiavęs sužinai, kas yra tavo šalis, namai, ir tai, kas kiekvienam yra svarbiausia“, – neabejoja seserys. Jos yra sakiusios: reikia bandyti siekti daugiau, net jei galvoji, kad tau nieko daugiau nereikia. Klausiamos apie tai, ką joms reiškia gimtinėje rengiamas festivalis, merginos kalbėjo, kad labai svarbu tą užkurtą židinį išsaugoti, o po kiekvienų metų koncertų turi ambicijų daryti dar geriau.
Kaip jau įprasta, Rokiškio klasikinės muzikos festivaliuose koncertuoja jauni, tačiau jau ne vieną titulą pelnę muzikantai – gyvenantys ar studijuojantys įvairiose pasaulio šalyse, skirtinguose žemynuose, tarptautinių konkursų laureatai, prestižinių stipendijų laimėtojai, talentai, kuriems plojo ne vienoje Europos salėje.
Kaip išlaikyti
Kaip joms pavyksta taip ilgai išlaikyti žiūrovų meilę greitai besikeičiančiame pasaulyje?
„Turbūt pats svarbiausias dalykas – nelaikyti ir neversti, o leisti kiekvienam pasirinkti. Istorija rodo, jog per daug laiko kažkas kažką vertė daryti, nurodinėjo, kaip reikia elgtis, rengtis, galvoti, ką skaityti, kuo tikėti… Kai jau atrodo, kad bendrauti galima tik virtualiai, kad laisvalaikį praleisti galima tik įsikniaubus į kompiuterį, o draugus pakeičia internetas, jūs nuvežkit taip gyvenantį žmogų į miško trobelę prie ežero, užkaiskite jam arbatos, leiskite žiūrėti į besileidžiančią saulę ir uždėkite Šuberto muziką – ramybė ir palaima aplanko žmogų. Klasikinė muzika, dailė, literatūra – menai – yra amžinieji dalykai, prie kurių žmogus vis grįžta – jei ne praturtinti, tai pagydyti savo sielą“, – yra sakiusios talentingosios muzikantės iš Rokiškio.
Projektą iš dalies remia:
