Eligijus DAUGNORA
– Papasakok, kaip atsidūrei Švabache.
– Galėčiau save įvardinti meilės emigrante – vyras paviliojo. O jei tiksliau, tai vyras, būdamas mobiliojo ryšio techniku ir inžinieriumi, dirbo komandiruotėse. Iš pradžių Švedijoje, vėliau Vokietijoje. Darėsi sunku gyventi viena koja čia, kita ten – nusprendėme kraustytis į Vokietiją visi.
– Ar sunku buvo ten prigyti?
– Kaži ar esu visiškai prigijusi. Nors fiziškai gyvenu čia, vis dar jaučiuosi viena koja čia, kita ten. Kodėl taip yra po aštuonerių gyvenimo metų čia, sunku paaiškinti.
– Neretai grįžti į Lietuvą. Ko iš Lietuvos labiausiai pritrūksta Vokietijoje, ir atvirkščiai – ko iš Vokietijos trūksta Lietuvoje?
– Be abejo, kad labiausiai trūksta artimųjų, šeimos. Lietuvoje mano tėvai, močiutė, brolis ir sesė (tiesa, sesė Latvijoje, bet vis tiek arti Lietuvos) su šeimomis. Gaila, kad kada panorėjus negaliu jų aplankyti. Žinoma, gelbsti šiuolaikinės technologijos, bet tai ne tas pats. Grįžusi atostogų labai stengiuosi bent truputį tą netektį kompensuoti – susiburiam ir leidžiam laiką drauge.
Dar vienas iš dalykų, kurių iki šiol ilgiuosi, tai lietuviškų renginių. Nors, atrodo, atstumas tik 1400 kilometrų, bet čia renginiai kiek kitokie, neužpildo mano – lietuvės – lūkesčių. Galbūt mūsų kitoks skonis?
Ir vėlgi, nors tik atostogų metu, bet nepraleidžiu progos apsilankyti koncertuose ir spektakliuose gimtinėje – bilietus dažnai įsigyju gerokai iš anksto prieš grįždama.
Būdama Lietuvoje nepasiilgstu Vokietijos. Vis dėlto vis pagaunu save „niurnant“ dėl žvyruotų kelių ir purvinų automobilių – Bavarijoje to nėra.
Daugiau – šeštadienio GR
