Rokiškio liaudies teatro archyvo nuotr.

– Prieš keliolika metų Rokišky buvo tokia diskusija – „gal mums čia reikėtų įkurti profesionalų teatrą?“ Neįkūrė. O gal reikėtų? Klausiu, nes įvairiausių teatrinių komisijų nariai Lietuvoje jus vadina „be trijų minučių profesionalais“ ir iš Rokiškio laukia daugiau nei iš kitų.

– Kelmė yra vienintelis nedidelis miestas, oficialiai turintis profesionalų teatrą. Jame dirba profesionalūs aktoriai, baigę atitinkamus mokslus ir gaunantys už šią veiklą atlyginimą. Dauguma jų gyvena Šiauliuose ir važinėja į netoliese esančią Kelmę. Ar toks formatas įmanomas Rokiškyje? Vargu. Juk nepakanka pasivadinti profesionaliu teatru. Nepaneigsim fakto, kad mūsų teatre vis tik vaidina mėgėjai – mokytojai, buhalteriai, valdininkai ir t. t. Kokie puikūs ir talentingi jie bebūtų, vis tiek jie yra mėgėjai ir duoną užsidirba iš kitų profesijų.

– Aktoriavimas jiems yra mylimas hobis.

– O juk aktorystė – irgi profesija, žmonės jos mokosi. Ir netgi jei į Rokiškį atvažiuotų, tarkim, grupelė jaunų aktorių ir kažkokiu būdu jiems būtų sudarytos sąlygos įkurti profesionalų teatrą, tai vis tiek būtų ne mūsų, o jų teatras. Mūsų kolektyvas egzistuotų paraleliai tam profesionaliam.

Be to, grįžtant prie Kelmės reikalų, tenka konstatuoti, kad toks formatas lyg ir pakibęs tarp žemės ir dangaus, nes jie jau negali dalyvauti mums įprastoje mėgėjų teatrų veikloje, tačiau nėra pajėgūs įsilieti ir į didžiųjų valstybinių teatrų būrį, dalyvauti jų projektuose ar pretenduoti į, pvz., „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus. Nei ten, nei ten.

Žinoma, malonu girdėti, kai esame pavadinami „be trijų minučių profesionalais“, bet profesionalus valstybinis teatras vis tik savo esme yra visiškai kitoks darinys. Bet juk mums niekas netrukdo siekti meninių aukštumų savo terpėje, ar ne?

Rokiškio liaudies teatro archyvo nuotr.

– Todėl paklausiu, koks spektaklis – Tavo svajonė?  

– Mano sūnus kartą paklausė, kuris mano spektaklis man pačiai labiausiai patinka. Atsakiau – tas, prie kurio tuo metu dirbu. Taip ir yra, nes kiekvienas spektaklis – atskiras kolektyvas, atskira talentingų žmonių, kuriais žaviuosi, grupė, atskiras kūrybinis procesas.

Kiekvienas mano spektaklis turi savo kelią, prasmę, istoriją, pasiekimus ir netgi veikia kažkokius tolimesnius procesus. Man neįdomu tiesiog statyti spektaklį, įdomu kalbėti apie, mano manymu, reikšmingus dalykus, suteikti jiems balsą, pabrėžti svarbą, nupūsti istorijos dulkes arba padaryti kažką, ko niekas nedarė. Pavyzdžiui? Trikalbį spektaklį su kartvelais („Svetima žemė“) .

Todėl spektaklių „nekepu“ vieno paskui kitą, specialiai neieškau temų ir darau tik tai, kas tikrai uždega. Bet, reikia pripažinti – kai jau uždega, sustabdyti sunku. Tada aš jau kaip buldozeris einu iki galutinio tikslo. Turbūt geriausias to pavyzdys yra jau trejus metus besitęsiantis „Svetimos žemės“ projektas. Jis patyrė (ir vis dar patiria) tiek stabdžių, tiek kliūčių ir išsitempė į tokias laiko atkarpas, kad kiekvienas to spektaklio pasiekimas – kaip asmeninė pergalė.

Šiaip jau – kiekvienas spektaklis yra tuo metu išsipildžiusi svajonė. Ir kiekvienas – pasiekta viršūnė, už kurios aukštesnės, atrodo, nebus. Todėl kaskart esu be galo laiminga, kai „iš dangaus nukrenta“ nauja idėja, kuri vėl užkuria naują vidinį nerimą. Ir dabar nešiojuosi, pamažu brandinu labai įdomią ir prasmingą idėją, kuri visiškai kitokia nei viskas, ką iki šiol dariau. Mėgstu iššūkius ir manau, kad kažkada įveiksiu ir šitą. Bet tam reikės laiko, specialių žinių ir pasiruošimo. Dabar ramiai laukiu, kada turėsiu tokių galimybių. Kitais metais tikrai ne, nes… turiu kitų rimtų ir labai didelių kūrybinių iššūkių, kuriems dabar ruošiuosi. (Teatrui ateinantys metai neeiliniai – Rokiškio liaudies teatro 65-metis, „Vaidiname žemdirbiams“ 40-metis, jubiliejinė dainų šventė). Viskam savas laikas.

– Kokiais būdais „iškrapštai“ iš aktorių geriausius jų sugebėjimus?

– Šitą klausimą girdžiu labai dažnai. Paskutinį kartą girdėjau praėjusį savaitgalį festivalyje „Maskaradas“, kur mūsų Ieva Lapelytė „nuskynė“ prizą už geriausią moters vaidmenį (Matilda „Nutildytose mūzose“).

 O atsakymas – įvairiaplanis. Pirmiausia, per tiek metų išlavinta akis, pastebinti žmogaus tipažą, temperamentą, manieras, balso ypatybes ir kitą „pirminę komplektaciją“. O giliau jį „pakapstyti“ gali tada, kai artimiau pažįsti. Iš prigimties esu stebėtoja ir dažnai užčiuopiu tai, ko žmogus gal ir pats ne visada įtaria turintis. Arba matau, kad kažkur, kur jis yra atsipalaidavęs, išlenda visai kitos savybės nei įprastame visuomenei pateikiamame amplua. Žmonės slepia savo jautriąją pusę, o scenai reikia būtent jos.

Antra, psichologinės žinios. Neformaliai domiuosi „taikomąja psichologija“, jeigu galima taip pavadinti. Mano spektakliuose vaidinantys aktoriai žino, kad mes nuo pat pradžių per visą kūrybinį procesą narpliojam ne tik kiekvieno personažo „paveikslą“, bet ir jo santykį į kiekvieną scenos partnerį, į kiekvieną situaciją. Ne veltui ekspertai nuolat mus pagiria, kad aktoriai visą spektaklį supranta, ką kalba, ką nori pasakyti ir kodėl būtent taip elgiasi. Psichologija diktuoja veiksmų ir emocijų logiką.

Trečia, aš labai daug dirbu su aktoriais. Mokau juos, bandau išgauti maksimalią organiką, „ištraukti“ iš jų juos pačius duotoje situacijoje ir neleidžiu scenoje vaidinti. Man labai svarbu, kad jie teisingai dėliotų loginius kirčius ir emocinius taškus, kad tikėtų savo personažo tiesa, pateisintų jį, rodos, nepateisinamose situacijose.

– Štai daug kas sako, kad, pavyzdžiui, Arūnas Skardžius Liongino Šepkos vaidmenyje spektaklis po spektaklio vis labiau įsikūnija į garsųjį dievdirbį. Net išoriškai vis labiau panašėja.

– Labai svarbus aktoriaus ir režisieriaus ryšys, pasitikėjimas. Yra mūsų kolektyve keletas žmonių, kuriuos aš vadinu „svajonių aktoriais“. Nes jie viską daro, taiso čia ir dabar, vos tik pasakai. Kitiems nėra taip paprasta, ypač jei vaidmuo sudėtingas, gilus, reikalaujantis apnuoginti dūšią, arba prieštaraujantis aktoriaus temperamentui ar įsitikinimams. Labai daug priklauso nuo to, kaip ir kiek aktorius pasiduoda režisieriui. Turbūt ryškiausios „transformacijos“ įvyko, kai Žaneta Jasinevičienė, ugningo temperamento suvalkietė, kūrė paliegusios Marcelės Kubiliūtės personažą ir kai Arūnas Skardžius, kurį visi įpratę matyti elegantiškų kunigaikščių ar komedinių personažų amplua, vis tik sugebėjo atverti savo jautriąją pusę ir įsileisti į save išore sukrėtusį, bet vidumi šviečiantį Šepką. Didžiulis dalykas, kai aktorius nebebijo scenoje būti negražus, atrodyti gal net kvailai, pamiršti save ir gyventi personažo gyvenimą. Ir koks malonumas po spektaklio sulaukti nuostabos, kai žmonės sužino, kad Matildą vaidinančiai Ievai ne penkiolika metų, o „bjaurią bobą“ Šepkienę vaidinanti Aušra iš tiesų yra jauna elegantiška moteris.

Projektą iš dalies remia:

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: