– Sakote, kad geresnio už Algį Narutį „Pragiedrulių“ vadovo nebus, bet juk Jūs visur spėjate, viską apie Rokiškį žinote, su visais bendraujate?
– Į Vilniaus rokiškėnų klubą „Pragiedruliai“ pirmą kartą atėjau 2009 metais. Kaip tik tais pačiais metais, kai gerbiamas Algis Narutis buvo išrinktas klubo pirmininku. Mačiau jo idealizmą, pastangas, atsidavimą, dėmesingumą kiekvienam. Jam vadovaujant, labai padaugėjo klubo narių, partnerių. Jis susidraugavo su kitais Lietuvos rajonų kraštiečių klubais. Visur jo pilna – tiek Vilniuje, tiek Rokiškyje. Stebėjau jį ir žavėjausi. Su juo viskas lengvai organizuojama ir viskas pavykdavo. Į klubo metinius susirinkimus visada ateidavo gausus būrys, atvykdavo ir rajono valdžia, ir labai garsūs rokiškėnai. Visi jausdavomės savi, reikalingi, pilnaverčiai. Matant asmeninį A. Naručio indėlį į klubo veiklą, norėjosi bent kuo nors patiems prisidėti. Tokiu talentu ir savęs negailėjimu apdovanoti ne visi. Todėl sakau, kad nebus įmanoma pakeisti tokio aukštai kartelę iškėlusio vadovo. Geras dalykas yra tai, kad Algis iš klubo veiklos niekur nepasitrauks, liko klubo tarybos nariu, ir bus man tikras mentorius, patarėjas ir mokytojas. Kaip ir kiti nariai. Visiems esu dėkinga už suteiktą pasitikėjimą.
Apie save šiais laikais pasakoti nebebūtina, visi savo pasiekimais, kelionėmis, gražiausiomis nuotraukomis dalinamės socialiniuose tinkluose, gyvename šiokio tokio savęs sureikšminimo laikais. Gerai, kad daugelis tai supranta ir daugėja mokančių iš to pasijuokti.
Ir tikrai nesakau, kad visur spėju. Vadovaujuosi posakiu – „kuo labiau esi užsiėmęs, tuo daugiau padarai“. Tenka mokytis nešvaistyti laiko, planuoti.
– Gimėte Salose, ten baigėte aštuonmetę, paskui Rokiškio trečiąją vidurinę (dabar „Romuva“) ir pasirinkote aplinkosaugininkės profesiją. Taip būtų trumpai, bet mums norisi plačiau – ir apie Salas, ir apie Rokiškį ir kodėl studijavote gamtos mokslus?
– Salos ir jų apylinkės yra labai gražus gamtos kampelis. Jau nuo vaikystės patiko tyrinėti aplinką, tėveliai mėgo keliauti, užkrėtė šiuo pomėgiu. Tėvelis buvo medžiotojas, gamtininkas, išmokė mane daug gamtos pažinimo subtilybių. Dar moksleive būdama keliavau su juo į Sibirą. Savaitgaliais teko ir medžioklėse varove padirbėti. Išmokė ir laužą susikurti, ir geriamojo vandens susirasti, ir nepasiklysti. Pomėgiai tapo grybauti, uogauti, žvejoti. Gamta man kaip namai, į kuriuos visada gera sugrįžti. Rokiškio trečiosios vidurinės mokyklos (dabar – „Romuvos“ gimnazija) mokytojams esu dėkinga už tai, kad ugdė, augino, neužgesino laisvės dvasios. Baigiant mokyklą, pirma svajonė buvo tapti medžioklės žinove. Tačiau Lietuvoje tokie specialistai nebuvo ruošiami, tuomet važiavau pasidairyti į Žemės ūkio akademiją svajodama studijuoti miškininkystę. Bet galiausiai pasirinkau stoti į Vilniaus universitetą, Gamtos mokslų fakultetą, geografijos specialybę. Ir niekada nepasigailėjau. Mokytojais buvo prof. Česlovas Kudaba, doc. Diana Galvydytė, prof. Paulius Kavaliauskas. Studijų metai buvo puikūs, prasidėjo Atgimimas, gavom galimybę kalbėti laisvai, svajoti drąsiai, dalyvavome diskusijose, mitinguose, kėlėm trispalves, daug keliavom ir su dėstytojais, ir savarankiškai. Grįždavom į paskaitas „po ligos“ įdegę saulėje, nusilupusiomis nosimis. Dėstytojai atleisdavo, nes patys taip elgėsi studijuodami. Turėdavom nuostabias praktikas, kurių metu daugiau nei mėnesį gyvendavom miške, palapinėse, išmokom išgyvenimo gamtoje dalykų. Gamtos fakulteto dėstytojai mokėjo įkvėpti meilės savo kraštui, išmokė gerbti savo šaknis – pradžios šaltinį, uždegė pažinimui.
Prof. Č. Kudaba įtikino, kad „didesnio turto už gamtą Lietuvoje neturime ir jeigu jį apsaugosime, išliks tauta bei valstybė“.
Dar nebaigusi studijų pradėjau dirbti Aplinkos apsaugos departamente, vėliau reorganizuotame į Aplinkos apsaugos ministeriją. Ir vėl pasisekė, „pakliuvau į geras rankas“. Darbas buvo begaliniai įdomus, kūrėsi valstybė, visi buvo labai vieningi, tikintys idėjomis ir labai negailintys savęs. Atsidarė durys ir į Vakarus. Buvo galimybė kelti kvalifikaciją, gavau progų apsilankyti daugiau pasiekimų ir patirties kraštovaizdžio apsaugos srityje turinčiose šalyse, pasimokyti, palyginti ir paaugti.
Ir pakeliavusiai po pasaulį, Salos ir Rokiškio kraštas man liko gražiausias ir širdžiai artimiausias. Šį rudenį, po pokalbių su 20 metų Salose kalbotyros stovyklas organizavusiais baltistais – Gina Kavaliūnaitė-Holvoet ir Axeliu Holvoet, su mūsų labai gerbiamu Salų ir Kamajų parapijos kunigu Egidijumi Vijeikiu, Salų kaimo bendruomenės atstovais, tikinčiaisiais, sugalvojome surinkti lėšas Salų Šv. Kryžiaus bažnyčios parapijos klebonijos remontui. Tikslas – suremontuoti klebonijos pastatą – netgi siejasi su mano tiesioginiu darbu. Mes saugom gamtos ir kultūros paveldą, ir mums labai svarbu, kad būtų naudojami seni pastatai, jau sukultūrintos teritorijos, o ne statomi nauji naujose vietose, sugadinant natūralios gamtos kampelius. Labai sunku žiūrėti į apleistą pastatą pačioje miestelio širdyje, prieš gražuolę bažnyčią. Šią iniciatyvą iki lapkričio 18 dienos jau parėmė 23 fiziniai asmenys. Jūs turbūt nustebsite, bet kol kas prie šios idėjos daugiausia prisidėjo būtent klubo „Pragiedruliai“ nariai. Labai kviestume prisidėti ir Rokiškio rajono verslininkus.
Daugiau „Gimtajame…“