Gavai netikėtą ir naują rolę kuruoti matematikų grupę – Prancūzijos, Airijos, Norvegijos, Maroko, Portugalijos, Brazilijos ir Lietuvos švietimo sistemas apjungti į vieną veikiančią sistemą. Kas tai per iššūkis? Papasakok plačiau.
Nacionalinė švietimo agentūra dalyvauja tarptautiniame projekte, prie kurio prisijungiau nuo gegužės mėnesio. Tai projektas, kuriame bendradarbiauja įvairių šalių švietimo institucijos (nacionalinio lygmens). Bendrai norima sukurti uždavinių biblioteką, skirtą egzaminų, patikrinimų užduotims sudaryti arba idėjoms rankiotis. Mano darbas nuo pat projekto pradžios yra dirbti su matematikų grupe, dar tiksliau – ją kuruoti. Iš pradžių pradėjome dirbti nuotoliu, buvo gana sunku įsivažiuoti, ne itin aišku nuo ko pradėti. Bet susitikus gyvai, barjerai po truputį nyksta, ir darosi lengviau kartu dirbti. Šiuo metu ieškome būdų, kaip kuo labiau sumažinti klaidas uždavinių vertimuose. Jau parengėme bendrą struktūrą, kaip visų šalių uždavinius sudėti į vieną tinklą. Taip pat aiškinamės skirtumus tarp šalių egzaminų sistemų.
Kuo lietuviškos matematikos egzaminų užduotys blogesnes ar geresnės nei kitose šalyse? Ką labiausiai siūlai pakeisti?
Lietuviškos užduotys dar nėra tiek interaktyvios, kaip, pavyzdžiui, prancūzų ir nereikalauja tiek samprotavimo kaip, tarkim, norvegų. Šiais atžvilgiais į prancūzus labai lygiuotis nesiūlyčiau, nes šalys, kurios viską skubėjo skaitmeninti, jau grįžta prie popierinių variantų. O iš norvegų pasimokyti gylio ir prasmės mokymo tikrai galėtume. Idealų atvejį įsivaizduokime tokį: mokinys mokosi suprasti, o ne išlaikyti egzaminą, ir egzamine taip pat tikrinamas jo supratimas, o ne mechaninis užduočių atlikimas, atmintis ar skaičiuotuvo naudojimas.
Dabar matematika ir jos egzaminas ne vienam abiturientui atrodo kaip koks slibinas, neišlaikys ir ateitis sugriauta. Kaip tai pakeisti?
Pirmiausia, būtų gerai pakeisti mūsų pačių požiūrį į mokinius ir egzaminus. Prieš dvejus metus mokiau grupę tikrai labai silpnų mokinių, ruošiau egzaminui. Mano užduotis buvo ne matematiką išmokyti, bet atpalaiduoti jų baimes ir panaikinti nepasitikėjimą savimi. Tik tada jie galėjo pradėti spręsti. Nėra kvailų žmonių, nėra negabių žmonių. Nekalbu apie ligas ar sutrikimus. Visi kiti yra tie, į kuriuos turime žiūrėti nesmerkiant ir nenurašant. Čia galime mokytis iš Azijos šalių. Jie tiki, kad mokinys gali labai daug. Jei jam sunku, jie jam duoda daugiau užduočių, kad išmokytų. Ne mažiau. O šiaip, matematiniame spektaklyje “Klasės susitikimas” su Rokiškio teatru mes turime 6 personažus, kurie visi neišlaikė matematikos egzamino. Jiems nieko nenutiko, jie gyvena savo gyvenimus, niekuo nesiskiriančius nuo kitų. Spektaklis legalizuoja jausmą, kurį junti per egzaminą.
Italijoje kartu su dailininku Sigitu Daščioru pristatėte ir „Miško ūsus“?
Prieš vykdama į Italiją susisiekiau su Romos lietuvių bendruomene ir lituanistine mokykla. Jie labai noriai sutiko priimti “Miško ūsų” edukacinių kortelių pristatymą. Net siūlė daryti mini turą ir aplankyti dar ir Milano lietuvius (šią išvyką nukėlėme ateičiai). Todėl vykome kartu su kortelių dailininku Sigitu Daščioru. Per metus laiko su kortelėmis aplankėme net 5 lietuvių bendruomenes: Islandijos, Norvegijos, Švedijos, Vokietijos ir Italijos. Greitu metu turime suplanuotas dar kelias išvykas. Pastebime, kad kortelių formatas labai tinkamas išeivijos vaikams. Jų žodynas nėra platus, bet noro pažinti kalbą yra daug. Spręsdami uždavinius, kurie yra iliustruoti, jie turi perskaityti tik dalį informacijos tekstu, kitą randa iliustracijoje. Taip vaikai plečia žodyną ir praktikuoja lietuvių kalbos naudojimą. Italijos lietuviai mus sutiko itališkai. Patalpos, kuriose vyko renginys buvo įspūdingos, o jų lietuvių kalbos tarimas – banguojantis. Sprendėme uždavinius, žaidėme logikos žaidimus, o mamos, iš pradžių planavusios vaikus palikti vienus, įsitraukė ne mažiau nei jie patys. Be galo didžiuojuosi mūsų bendru projektu “MIŠKO ŪSAI”. Norime, kad kuo daugiau tėvų apie jį sužinotų ir pradėtų naudoti namuose. Visada išvykose kviečiame atvykti į Rokiškį, pasakojame, kad kaip ir mūsų kortelių viename iš rinkinių “Kiškių sūrių gamykla”, taip ir Rokiškyje galima sutikti daug kiškių, paragauti skanaus sūrio, o dar labiau viliojame nuvežę paragauti „Rokiškio karvučių“. Jos užsienio lietuviams nepalieka abejonių – į Rokiškį atvykti atostogų metu būtinai reikės.
Žinoma Italijoje taip pat spėjome apžiūrėti įspūdingą architektūrą, aplankėme garsius muziejus. Uffizi muziejus paliko turbūt didžiausią įspūdį. Jame vaikščiojau kaip atgijusiame dailės istorijos vadovėlyje, Dovydo skulptūra, Da Vinči darbai ir Botičelio paveikslai lyg šiek tiek mistiniai. Kol jų nepamatai, sunku patikėti, kad jie tikrai egzistuoja. Muziejuose vienas malonumas lankytis su Sigitu Daščioru. Tereikia stebėti, kur jis žiūri ir žiūrėti ten pat. Tada nepraleidi garsiausių ir įdomiausių darbų. O dar apie dailininkus visokių pikantiškų istorijų bestebint paveikslus papasakoja. Ką dar veikėme? Valgėme makaronus, tiramisu ir ledus. Italija, be to, kad labai graži, dar ir labai skani.
Atrodo, kad paroje nėra tiek valandų, kiek Tu spėji. Ką veiki, pavyzdžiui, „Mokslo klube“?
„Mokslo klubas“ yra viena mylimiausių mano vietų Rokiškyje. Šiais metais aš ten tik ateinu atsigerti arbatos arba padirbti atsinešusi kompiuterį. Kartais prie kokio mini projekto prikišu pirštus, bet būrelių nebevedu. Taip nutiko todėl, kad pasirodo para tikrai turi ribotą valandų skaičių, ir man teko jas susiskaičiuoti. Dabar daug savo laiko skiriu studentams. Tiek nuotoliu, tiek gyvai. Taip pat šiam tarptautiniam projektui. Dar yra mano pačios veiklų, kurios man labai brangios: šiuo metu ruošiame MIŠKO ŪSŲ knygą, planuojame dar vieną naują formatą kartu su VU Vaikų universitetu ir rengiu elektroninę knygą su savo studentais. Bet realybė tokia, kad jei daug dirbi, turi rasti laiko ir ilsėtis. Todėl mano dienotvarkėje kaip darbas yra įrašytas sportas. O jei pavyksta prieš darbą nueiti į Rokiškio baseiną, produktyvi diena daug labiau tikėtina. Po kelionių ir gražių nuotraukų realybė nėra tokia jau blizgi. Atsikraustai vietos ant nesutvarkyto stalo, atsiverti kompiuterį ir žiūri į laikrodį, kad spėtum nudirbti svarbiausius darbus ir atsakyti į laiškus iki laiko, kai reiks pasiimti dukrą iš mokyklos.
Kokį įspūdį paliko Karalienės Mortos mokykla Vilniuje. Ką ten veikei? ir ką šiandien manai apie bandymus privačią mokyklą sukurti Rokiškyje? Gal tai dar įmanoma?
Karalienės Mortos mokykla turi įkūrusi Matematikos mokymo patariamąją tarybą. Esu jos narė. Todėl vykau į mokyklą susipažinti su bendruomene ir vesti mokymus mokytojams. Taip pat tėvelius supažindinti su “Miško ūsais”. Įspūdis liko labai stiprus. Tai mokykla, kuri tikrai skiria didelį dėmesį ugdymui. Matematikos pradinukai mokosi iš Kembridžo vadovėlių, anglų kalba, skiriamas didžiulis dėmesys supratimui, problemų sprendimui. Mokiniai drąsiai klausia, yra pasitikintys savimi. Didelis dėmesys skiriamas skaitymui. Pavyzdžiui į valgyklą visi mokiniai nešasi knygas ir, jei greičiau pavalgo, skaito. Tai yra labai gerai, nes skaitymo įgūdžiai stipriai veikia ir matematikos mokymosi galimybes ir, žinoma, yra neišmatuojama nauda vaiko fantazijai, kūrybiškumui ir t.t.
Rokiškyje privati mokykla man vis dar atrodo realu. Iš esmės “Mokslo klubas” nėra labai toli nuo to modelio. Tikrai yra tėvų, kurie prioritetu laiko vaiko švietimą. Bet savęs prisidedančios prie mokyklos kūrimo bent artimiausiu metu tikrai nebeįsivaizduoju. Jau žinau, kiek darbo, jėgų, emocijų tai kainuoja. Nors idėja tikiu, ja šiuo metu negyvenu. Mano artimiausia svajonė labiau apima ne tik Rokiškį, bet visas Lietuvos mokyklas. Norisi sukurti galimybes kiekvienai iš jų pasiekti kokybišką mokomąjį turinį, kad mokytojas galėtų juo naudotis.
Ačiū už pokalbį
