Ilgąjį savaitgalį buvau Plungės krašte. Tiesą sakant, važiavau labiausiai dėl nedideliame miestelyje Kuliuose vykstančio Sofijos kultūros festivalio, bet, turėdamas pora dienų, spėjau aplankyti ir Plungę, ir Platelius.
Patinka man Žemaitija. Tėvo, grynakraujo žemaičio iš Darbėnų Kretingos rajone, kraujas senstant vis labiau tai primena, o šiuo kartu daug galvojau ir apie Plungės kultūrinius ir intelektualinius ryšius su Rokiškiu.
Prasidėjo viskas turbūt nuo Sofijos Tyzenhauzaitės, ištekėjusios už Platelių grafų Šuazelių sūnaus Antuano Lui Oktavijaus. Jų sūnaus Aleksandro garbei, spėjama, pavadintas Aleksandravo kaimas Plungės rajone.
Jau vėlesniais laikais Plungė atsilygino dovanodama Rokiškiui Liaudies teatro režisierių Joną Korenką, o su juo Rokiškyje atsirado ir profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“, ir tarptautinis mėgėjų teatrų festivalis „Interrampa“. Gaila, kad su J. Korenkos išvažiavimu iš Rokiškio pamažu nuslopo ir jo ypatingai globota Žemaičių draugijos Rokiškio pavieto veikla. O Plungės meru dabar jau daugiau kaip dešimtmetį yra rokiškėnas Audrius Klišonis, kurio tėvai ilgus metus mokytojavo Vaižganto (anuomet E. Tičkaus) vidurinėje mokykloje, o jis pats ją baigė pora metų anksčiau už mane.
Daug ir dabar tų tiesioginių ir nelabai tiesioginių sąsajų. Plungė buvo bene pirmas provincijos rajono centras, prieš dešimtmetį Kultūros centre sukūręs savo simfoninį orkestrą. Prisimenu, sužinojęs tai labai džiaugiausi ir buvau skeptiškas panašaus kolektyvo Rokiškyje gimimo klausimu. Ir, prisipažinsiu, buvau neteisus. Pasirodo, turime ir mes žmonių nebijančių svajoti apie neįmanomus dalykus ir net juos įgyvendinti. Plungiškiams gal truputį lengviau buvo, nes jie turi ne tik ilgametes gilias muzikines tradicijas, bet ir netoliese Klaipėdą, tikrai svarbų muzikos centrą su daugybe kolektyvų ir žmonių pasiruošusių padėti. Mūsiškiams padėjo ir padeda Panevėžio muzikai.
Jei kalbėsim apie teatrą, tai kažkada abu miestai turėjo po Liaudies teatrą. Ir po vaikų ir jaunimo teatro studiją. Dabar apie Plungės suaugusiųjų mėgėjų teatrą jau senokai nieko negirdėti, bet užtat vaikų ir jaunimo teatras „Saula“, vadovaujamas Romo ir Sigitos Matulių (Romas dar ir Plungės KC direktorius, Muzikos akademijos Klaipėdos fakulteto dėstytojas) – daugiau negu porą dešimtmečių vienas geriausių Lietuvoje ir organizuoja tarptautinį jaunimo teatrų festivalį – kūrybinę laboratoriją „Mažoji Melpomenė“. Rokiškis atvirkščiai – turi suaugusiųjų teatrą (kad ir be režisieriaus), bet vaikų ir jaunimo teatras kažkaip nyko ir nunyko, o bandymai jį atgaivinti nelabai sėkmingi. Vis pagalvoju, kad iš vaidinančių vaikų užauga tie, kurie ir paskui norės vaidinti, tai Plungės teatro ateitis man atrodo šviesesnė. Norėčiau klysti.
Šiaip Plungė turi bent trečdaliu daugiau gyventojų (apie 16 tūkstančių), didesnį ir gražesnį dvaro parką, didesnį senamiestį, daugiau fontanų. Ir, bent man taip pasirodė, daugiau pagarbos žmogui. Netoli Plungės bažnyčios, prie vieno dviaukščio namo kabo lenta, kurioje išvardinti šiame name gyvenę žymūs Plungės mokytojai. Prie Platelių ežero, mačiau, auga ąžuoliukas, pasodintas Andriaus Kulikausko atminimui. Nekalbu apie įvairius atminimo ženklus Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui bei Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei.
Su pastarąja siejamas ir Sofijos festivalis Kuliuose, dėl kurio ten atsidūriau. Šiemet festivalis jau dešimtas. Per tą dešimtmetį festivalio dėka tarp bažnyčios ir kultūros centro atsirado nedidelis skulptūrų parkelis, o patys Kuliai festivalio metu tampa traukos centru.
Gal nebūtų šis festivalis, pritraukiantis ne tik Lietuvos menininkus, atsiradęs, jei ne šviesūs žmonės Valentinas ir Raimonda Masalskiai, radę čia sau įkvėpimo žemę ir ramybę nuo didmiesčių siautulio. Jų dėka ir gavus tarptautinę paramą sutvarkytas šalia bažnyčios stovėjęs dar jėzuitų statytas pastatas su įspūdingais rūsiais, kuriame dabar veikia „Kultūros virenė“, kurioje vyksta spektakliai (vieno jų premjeroje ir buvau) bei kiti kultūros renginiai. Šalia stovinčiame pastate, priklausiusiame klebonijai, veikia Kulių istorijos muziejus, į kurį nepavyko patekti.
Tiesa, Kuliai labai gerbia ir Juozo Tumo-Vaižganto atminimą, nes jis čia vikaravo 1898–1901 metais. Čia dirbdamas redagavo „Tėvynės sargą“, pradėjo leisti „Žinyčią“, Kulius paversdamas vienu didžiųjų Žemaitijos knygnešių centrų. Dabar bažnyčios šventoriuje stovi 1989 metais jam atminti pastatyta medinė skulptūra, o skulptūrų parkelyje – dideli „Vaižganto akiniai“.
Dar plungiškiams labai pasisekė, kad turi šalia Žemaitijos nacionalinį parką su centru Plateliuose. Tame centre ir įdomi Platelių istorijos bei etnografijos ekspozicija bei Užgavėnėms skirtos buvę dvaro arklidės, šalia jų romantiškas dvaro parkas, kuriame dvaro rūmų likę tik pamatai, bet žemaičiai jau turi parengę jų atstatymo planą. Plateliai tokie gražūs ir įdomūs, jog rekomenduočiau bent kokį kartą vasaros atostogoms rinktis ne pajūrį, o Platelių paežerę. Miestelyje nemažai vasarnamių bei poilsinių, galima visai padorias patalpas išsinuomoti net pačiame centre. O paežerėje jachtklubas, prie kurio prieplaukos prišvartuota daug gražių jachtų. Ir žymiai ramiau negu kokioje Palangoje.
Pabandykit ir jūs pasidairyti po Žemaitiją.
