Pabaiga. Pradžia 2016 05 21
Knygnešystė apipinta romantiniais mitais: brendantys per sniegą su knygų „pundais“ valstiečiai apsukdavo caro žandarus. Deja, realybė buvo kiek kitokia: istorikų teigimu, spaudos draudimo metais (1864–1904) už knygnešystę įkliuvo beveik 3 tūkst. asmenų. Juozas Ottas Širvydas – ne išimtis. Jam už lietuvišką žodį teko paragauti ir kalėjimo, ir tremties duonos. Už žodį, kurį Jūžintų krašte jis pakylėjo į aukštesnį lygį: ne tik nešė ir pardavinėjo svetimų autorių knygas, bet kartu su šio krašto jaunuomene leido pogrindinį rankraštinį laikraštį „Triūsas mužikėlio“.
Vengrų įkvėpti
1894 m. J. O. Širvydas ir kiti Jūžintų krašto jaunuoliai, įkvėpti vengrų Maurico Jokai apysakos „Vyrai, pajudinkime žemę“ apie studentus, leidusius pogrindinį laikraštį, patys sumanė tokį leisti. „Mes sumanėme įkurti savo laikraštėlį, žinoma, ranka rašytą. Būdami vargdieniai, neturtingi ūkininkų vaikai, mes ir savo laikraštėlį pavadinome „Triūsas mužikėlio“, – prisiminimuose, kurie išspausdinti knygoje „Juozas O. Širvydas. Biografijos bruožai“, – rašė jis.
Laikraštyje buvo rašomi krašto įvykiai, pasakos, dainos, kita tautosaka. Buvo leidžiamas net romano „Pompėjos paskutinės dienos“ vertimas.
Laikraštis buvo rašomas vienu vieninteliu egzemplioriumi ir keliavo per rankas tų, kurie jam teikė žinias. O tokių, anot J. O. Širvydo, buvo daug: Kazys ir Alfa Mačiuliai iš Seibučių kaimo (Kamajų parapija), Gipiškis iš Lelių kaimo (Užpalių parapija), Antanas Šutas iš Sriubiškių, J. O. Širvydo brolis Antanas Bernotas, Juozas Dilys iš Kulių. Redaktoriavo pats J. O. Širvydas. Kadangi „Triūsas mužikėlio“ buvo rašomas vieninteliu egzemplioriumi, norintieji turėti patikusius straipsnius ar tautosakos pavyzdžius paprasčiausiai juos nusirašydavo ir laikraštį grąžindavo leidėjui.
Nenorėdami įkliūti, Jūžintų krašto jaunuoliai savo laikraštį labai slėpė. „Iš tolimesnės inteligentijos šiek tiek daugiau apie jį žinojo Izidorius Masiulis, vyresnis buvusio Lietuvos konsulo Vlado Masiulio brolis. Jis gyveno sau dvarelyje už Subatės, Latvijoje, ir atvažiuodamas mus drąsino, rėmė knygomis bei skatiku. Ketino leisti per mūsų „Triūsą mužikėlio“ savo paties parašytą dramatinį veikalą“, – atsiminimuose rašė laikraštėlio redaktorius.
„Triūsas mužikėlio“ buvo leidžiamas 1894–1895 m. Dienos šviesą išvydo 14 jo numerių. Apie tai, kokį mastą pasiekė rankraštinis leidinys, liudija faktas, kad šį leidinį minėjo ir garsus lietuviškosios spaudos mecenatas Mykolas Biržiška. Jis teigė Lietuvių mokslo draugijos knygynėlyje Vilniuje radęs nepilną, beveik 600 puslapių jo komplektą. „Kaip ten jis pateko, nežinau, nes per buvusią pas mane vėliau kratą rusų žandarai su knygomis išsivežė ir mūsų laikraštėlį“, – prisiminimuose rašė J. O. Širvydas.
Knygnešio kasdienybė iš arti
J. O. Širvydo atsiminimai svarbūs ir tuo, kad juose detaliai pasakojama apie knygnešystės reiškinį „iš vidaus“: remiantis ne aplinkinių, liudininkų pasakojimais, o įspūdžiais, patirtais pačiam klampojant klaidžiais pasienio keliukais su knygų ryšuliais.
Kas paskatino J. O. Širvydą patį ieškoti kelių į Prūsiją – lietuviškų knygų leidimo Meką? Kaip jis pats rašo atsiminimuose: „Lietuviškų raštų aš paprastai gaudavau iš keliaujančių vežimininkų kontrabandininkų. Kai kada ir pats nukeliaudavau į jų sandėlius: Panevėžin pas puslenkį Slyvauską ir žydą Šachną (abu turėjo tikybiniams reikalams krautuvėles), arba Pumpėnuose pas Bataitį. Ten būdavo pigiau, tačiau vis tiek pusėtinai lupdavo. Todėl pradėjau susirašinėti su užsieniu, klausdamas knygų kainų.“ Mažosios Lietuvos švietėjas Martynas Jankus J. O. Širvydui parašė gražų laišką, skatinantį patriotizmą, iš Tilžės jis gavo knygų katalogą, o „Varpo“ redakcijos atstovas Jurgis Lapinas patarė, kaip suorganizuoti laikraščio „paštininkų“ grandinę nuo pasienio iki Jūžintų.
J. O. Širvydui pavyko netgi užmegzti santykius su JAV lietuvių laikraščiais, Lauryno Ivinskio draugija. Tenykštėje lietuvių spaudoje netgi pasirodė vienas jo eilėraštis, o autorius laiške gavo honorarą – dolerį. Iš pradžių jis tuo atlygiu labai džiaugėsi ir didžiavosi, tačiau netruko suprasti, kad doleris gali sukelti bereikalingą rusų valdžios dėmesį.
J. O. Širvydas atsiminimuose pasakojo apie tai, kaip jis pats ne kartą vyko spaudinių į Tilžę. Kelionių metu jis susitiko su garsiuoju knygnešių patriarchu Jurgiu Bieliniu, kuris, anot jo, buvo tobulai įvaldęs apsimetinėjimo meną.
Visgi nepatyrusiam knygnešiui grėsė nemažai pavojų: „Lauksargėje, karčiamoje prie manęs prikibo kažin koks žmogelis, kuris maišė vokišką, rusišką ir lietuvišką kalbą. Jis siūlėsi mane su knygomis naktį per sieną pervesti. Nugirdo kiti nešikai karčiamoje ir šnipštelėjo man su juo nesusidėti, nes esąs rusų šnipas ir daugelį kontrabandininkų suviliojęs. Apsiimąs gerai pervesti, bet paskui atiduodąs „šmekeriams“ (sienos sargams). Jį nuo manęs jie nutuliojo sakydami „Araus, tu, rupūže, mes kada tau pilvą paleisime!“ – prisiminimuose rašė J. O. Širvydas.
Knygnešiai, anot jo, iš pirmo žvilgsnio pasitikėjimo nekėlė: karčemoje gėrė alų, kortavo ir keikėsi keliomis kalbomis. „Man, nepratusiam, visi išrodė tikri latrai. Bet, apsipratus patiri, kad jie visi labai geros širdies, gero būdo, nors kiek ir pasileidę“, – prisiminė J. O. Širvydas.
Jį, jauniausią ir mažiausiai patirties turintį kontrabandininką, kiti knygų nešėjai globojo: vienas jų, pavarde Karabinas, ne tik padėjo pereiti sieną, bet ir nusivedė pas savo talkininkus ūkininkus, kurie suteikė nakvynę, švarių drabužių, maisto.
Kelionėse su lietuviškų knygų ryšuliais J. O. Širvydas užmezgė pažinčių su būsimaisiais Lietuvos inteligentijos šviesuoliais: rašytoju Jonu Biliūnu, politiku Augustinu Janulaičiu ir kitais.
Lemtinga pažintis
Lietuviškų knygų dėka J. O. Širvydas susipažino ir su savo gyvenimo meile, būsimąja žmona. „Sykį einu Jūžintuose į bažnyčią. Ties Lasio namu išbėga prieš mane jauna mergaitė, matyti, tik nuo stalo atsitraukus, nes dar ir kąsnį kramtė. Pribėgus ji klausia: „Ar tamsta neturi knygelės „Nuspakajinimas sąžinės“? Manyje kilo linksma nuotaika paerzinti, sakau: „Tokios neturiu, bet turiu „Nusipagadijimas sąžinės“. Ji suprato juoką, užmezgėme tolesnę kalbą. Pasirodo, ji norėjus mane matyti ir tą knygelę nupirkti. Tai buvo Katriutė Dulkytė iš Kuprių kaimo“, – prisiminimuose apie savo žmoną pasakojo J. O. Širvydas.
Būtent meilėje jis susidūrė su daugeliui to meto Lietuvos inteligentų būdinga problema: jie norėjo rasti sau lygią išsilavinimu, žiniomis gyvenimo draugę. Tačiau lietuvaitės dėl ganėtinai konservatyvaus šeimų požiūrio į dukrų lavinimą, skaitė daugiausia maldaknyges. Tad nieko keisto, kad inteligentai sau į poras rinkosi svetimtautes išsilavinusias moteris. J. O. Širvydas savo išrinktąją ugdė pats: dalinosi knygomis, kartu jas studijavo. „Aš tikiu, kad norint turėti gerą žmoną, reikia ją pačiam išauklėti, jei ji tėvų nebuvo pakankamai apšviesta. Aš peikiu mūsų inteligentiją, kuri teisinasi apšviestų lietuvaičių stoka ir veda svetimtautes. Juk svetimos moterys mūsų gyvenimo nesupranta ir Lietuvai pagimdo tik betaučius. Šiems mūsų Lietuvėlė sunki, šalta ir nemeili“, – mintimis apie šeimos kūrimą dalinosi J. O. Širvydas.
Nemalonumų nuojauta
Tuo pat metu, kai surado savo gyvenimo meilę, J. O. Širvydas užsitraukė ir caro valdininkų nemalonę. Mat jis įsidarbino Jūžintuose, valsčiaus raštinėje. Ir netrukus susipyko su savo viršininku raštininku Fedkovu. Mat šis ėmėsi sukčiauti neturtingo valstiečio byloje prieš Neliūbiškių pono paveldėtojus dėl žemės sklypelio: nors valstiečio teisybę įrodė net keli teismai, tačiau valdininkai įsigudrino sprendimus pradanginti. J. O. Širvydas nuvyko pas advokatą į Kauną ir gavo sprendimo nuorašus.
Kitas senas jo priešas buvo mokytojas Korsakas, kurį J. O. Širvydas sukirto rusų kalbos klausimu. Situaciją dar labiau paaštrino kažkieno paskleistos paskalos, esą mokytojas su savo seserimi naktimis siaučia „pusiau nuogi“. Nesutarimų su Korsaku J. O. Širvydas turėjo ir literatūros klausimais. Tad nenuostabu, kad prie savo namų pastarasis pastebėjo naktimis po langais stovinčius žmones. Įtampa atsiliepė ir laikraštėliui. „Baimės manyje nebuvo, bet man buvo liūdna, kad mūsų ratelio draugai lyg krūptelėjo, prigužo, pradėjo rečiau ateidinėti, susitikdami manęs lyg vengė“, – rašė J. O. Širvydas.
Jį šnipinėjo ir po 1863 m. sukilimo į Jūžintų apylinkes atkelti kolonistai.
Kartą du urėdninkai įsibrovė pas jį namo, ieškodami kažkokio Baranausko ir, dairydamiesi po butą primygtinai klausinėjo, kam reikia tiek knygų. Netrukus J. O. Širvydas sulaukė nekviestų svečių: urėdninkas, desiatnikas ir žandarai laukė jo prie namų, ketindami atlikti kratą. „Suėjome į vidų. Tuoj jie ėmė visur krėsti ir išvartė visus kampelius. Kontrabandos knygų nerado nė vienos, nes jos buvo kitur slapstomos. Nerado nei laiškų, nes po vakarykščių svečių aš juos atidaviau vienai jaunai davatkėlei paslėpti“, – rašė J. O. Širvydas. Iš jo namų žandarai išsivežė du maišus knygų. J. O. Širvydas pareikalavo jų sudaryti detalų išvežamo turto sąrašą, kad patys valdininkai paskui nepakištų kontrabandinių knygų.
Nors J. O. Širvydui buvo liepta niekur iš Jūžintų neišvykti, šis, paklausęs protingų žmonių patarimo, spruko Prūsijon. Deja, čia lietuviai inteligentai įtikino jį, kad kaip nepilnamečiui, jam nieko nebus, „gal patardys, kiek pasodins, bet iš Lietuvos neištrems“. Ir J. O. Širvydas grįžo namo, nes, kaip pats pripažino, jam ir Lietuvos buvo ilgu, ir mylimosios Katriutės.
O žandarai, aptikę, kad šis pabėgo, jau spėjo ištardyti jo šeimą, mylimąją, kaimynus ir J. O. Širvydo laukė grįžtančio. Suėmę jį, kaip politinį kalinį išgabeno į Panevėžį. Ten kalėjime jis susitiko su kitais garsiais knygnešiais, sužinojo apie tai, kaip jiems fabrikuojama byla, neva šie subūrę revoliucionierių grupę, vardu „Respublika“. Kalėjime J. O. Širvydas praleido maždaug pusmetį. Caro valdžia jį nubaudė trimis metais tremties Kurše (Latvijoje).
Įsikūrė Subatėje
Iš pradžių J. O. Širvydas buvo ištremtas Ilukštėn, bet joje jau gyveno vienas lietuvis tremtinys. Pagal Rusijos įstatymus, 25 km spinduliu nuo tvirtovės galėjo gyventi tik vienas tremtinys (o nuo Ilukštės iki Daugpilio buvo tik… 23 km). Taigi J. O. Širvydui teko kraustytis Subatėn. O nuo jos – ranka paduoti iki Obelių. Subatėje jis ėmėsi škaplierininko verslo. Netrukus J. O. Širvydas ėmėsi senosios veiklos – platinti knygas ir laikraščius. Ten J. O. Širvydas vedė mylimąją Katriutę, susilaukė sūnaus Vytauto ir dukros Eugenijos.
1900-aisiais J. O. Širvydas baigė tremtį ir grįžo į Jūžintus.
„Žvaigždės“ draugija
J. O. Širvydas gimtinėje ilgai neužsibuvo. Kunigo Jono Katelės kviečiamas jis išvyko gyventi ir dirbti į Panemunėlį. „Krašte pastebėjau daug permainų. Žmonės, regis, buvo labiau susipratę. Daug jaunimo jau mokėjo skaityti ir rašyti, žmonėse pastebėjau daugiau laikraščių ir knygų. Slapti vakarėliai kaimuose jau ne naujiena buvo. Visur, tačiau, stigo inteligentų ir tinkamų scenai veikalėlių. Rusų valdžios atstovai, matyti, pradėjo savimi nepasitikėti. Į vakarėlius suvažiuodavo nemažai žmonių, bet policija ar nesirodydavo, ar, pasirodžius, leisdavo save „vaišinti“ ir nieko nematydavo. Liaudyje buvo aiškus noras kovoti už lietuvybę ir nieko nebijoti“, – akivaizdžius situacijos Lietuvoje pokyčius aprašė J. O. Širvydas.
Klebonas J. Katelė formaliai jam patikėjo prižiūrėtojo darbą prie statomos mūrinės Panemunėlio bažnyčios. Be šios veiklos, J. O. Širvydas ėmėsi burti liaudies teatrą ir pogrindinės literatūros knygynėlius. Atnaujinęs ryšius su knygnešiais, J. O. Širvydas įgavo visišką kunigo pasitikėjimą dėl platinamos literatūros formavimo. Žinoma, pasižadėjęs „bedieviškų“ raštų neplatinti… per gausiai. Tokiais laikyti „Varpas‘, „Ūkininkas“ bei jo priedas „Naujienos“, mat prieš kailį pašukavo aplenkėjusią dvasininkiją. Mažaraščiams patarė neplatinti kai kurių knygų, kadangi mažai apsišvietusiems jos gali būti pavojingos.
Taigi, Panemunėlyje sutikęs keletą prasilavinusių talkininkų, J. O. Širvydas subūrė „Žvaigždės“ draugiją. Šioji turėjo savo skyrių Jūžintuose, pavadintą „Aušrelė“. Draugijos tikslas – turėti nuolatinį slaptą knygynėlį, skolinti knygas ar jas kartu balsiai skaityti. Kiekvienas draugijos narys kartą per mėnesį turėjo užrašyti bent vieną liaudies pasaką, dainą, priežodį ar minklę. Aptingusių ir apleidusių tautosakos rinkimą laukė bauda: 1–5 kapeikos. Surinktą medžiagą J. O. Širvydas siuntė į Bulgariją, Jonui Basanavičiui. Dalis panemunėliečių surinktos tautosakos buvo panaudota Čikagoje išleistoje J. Basanavičiaus knygoje „Lietuviškos pasakos įvairios“. „Kunigas Katelė apie draugijos buvimą žinojo, bet pats, dėl atsargumo, neprisidėjo“, – prisiminimuose rašė J. O. Širvydas.
Kita svarbi draugijos veiklos sfera buvo liaudies teatras, kurį visa širdimi palaikė kunigas J. Katelė.
Po kurio laiko J. O. Širvydas persikraustė dirbti pas dvarininką Svianteckį ekonomu.
Pražudė noras plėsti knygyno asortimentą
„Slaptame „Žvaigždės“ draugijos susirinkime sykį kilo sumanymas gauti spaudoje jau skelbiamų, bet mūsų knygnešių neužnešamų knygų ir scenos reikaliukų“, – nekaltą didelių nemalonumų pradžią aprašė J. O. Širvydas. Ieškoti tokių leidinių jis nuvyko į Peterburgą ir ten įsigytais leidiniais gausiai praturtino draugijos knygyną. Dėl pomėgio diskutuoti ir ginčytis, nevengiant ir religinių temų, J. O. Širvydas Panemunėlio krašte pelnė pavojingą „bedievio“ reputaciją. Netrukus šis įsigijo rimtą priešą – vikarą Juozą Šereivą, kuris nevengė kirstis su klebonu J. Katele (šis į ginčus su jaunuoju dvasininku viešumoje nesivėlė). Vikaras it velnias kryžiaus nekentė „Žvaigždės“ draugijos ir netrukus rado sau bendraminčių – susidraugavo su rusų valdžios šnipu. Vienos davatkėlės dėka vikaras draugiją įskundė caro valdžiai. Klebonas J. Katelė, pajutęs grėsmę, liepė draugijai knygynėlį suslėpti. O prieš „bedievius“ sukurstyti vietiniai smerkuoliai įsiveržė ir į J. O. Širvydo, ir į kelių kitų šviesuolių namus. Saugodamasis rimtesnių nemalonumų, J. O. Širvydas išvyko į JAV.
