Rokiškio krašto muziejuje saugomi tarpukario nepriklausomos Lietuvos sveikatos įstaigų spaudiniai. Vartydami nuo laiko jau pageltusius, išblukusius, apdriskusius informacinius lapelius – įrašus apie ligas, jų prevenciją, raginimus gydytis pavojingus susirgimus – daug sužinome apie to meto žmonių gyvenimą, socialinę aplinką, kasdienos skaudulius, bandymą kovoti su girtuoklyste, paleistuvyste, apsileidimu. Kelių dešimtmečių leidiniai atskleidžia, kaip siekta lietuvinti medicinos terminus, vietoj skolintų slaviškų žodžių vartoti lietuviškus.
Lietuviškos spaudos draudimo panaikinimas atvėrė galimybių
1584 m. Lietuvoje buvo išleista pirmoji medicinos knyga S. Simonijaus „Commentariola medica et physica ad aliquot scripta“. Medicinos periodiniai leidiniai pradėti spausdinti maždaug po dviejų šimtmečių Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto profesoriaus J. Franko iniciatyva. Šio laikotarpio leidinius nagrinėjusi VU Medicinos istorijos ir etikos skyriaus mokslininkė Silvija Stakulienė publikacijoje „Lietuviškoji mokslinė medicinos periodika Lietuvoje XX a. trečiajame–penktajame dešimtmetyje (iki 1944 m.)“ rašo: „1808–1838 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto medikai lotynų, lenkų, rusų kalbomis leido medicinos periodiką, šie leidiniai garsėjo Europoje ir įėjo į XIX šimtmečio medicinos periodikos „aukso fondą“. Tačiau tolesnės istorinės ir politinės realijos ilgokai sustabdė šios spaudos leidybą. Apie lietuviškos mokslinės medicinos periodikos ištakas galima kalbėti tik nuo XX a. pradžios, kai spaudos draudimo panaikinimas atvėrė plačias galimybes plėtoti nacionalinę spaudą. Pradinę lėtą šios periodikos leidybą lėmė sudėtingos krašto istorinės sąlygos: Pirmasis pasaulinis karas (1914–1917), kaizerinė okupacija (1915–1918) su dviguba karine ir politine spaudos cenzūra, Lietuvos valstybės kūrimosi sunkumai.“
1913 m. Lietuvoje išleistas žurnalas „Medicina ir gamta“ buvo pirmasis lietuviškas mokslinis leidinys, kuriame nagrinėtos medicinos, veterinarijos, farmacijos ir gamtos temos. Šio žurnalo pasirodė tik du numeriai, nes leidybą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. 1920 m. pradėtas leisti vienas profesionaliausių to meto žurnalų „Medicina“, o nuo 1933 m. – „Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto darbai“.
Skoliniai iš slavų kalbų
Leidinių sveikatos tematika viena svarbesnių temų – terminijos kūrimas, nes ši mokslo sritis paveldėjo daug lotyniškų žodžių ir skolinių iš slavų kalbų. Apie raginimą lietuvinti medicinos terminus straipsnyje „Lietuvių medicinos terminologija: nuo ištakų iki mokslo studijų“ rašo Janina Valančiūtė: „Žymūs Lietuvos visuomenės veikėjai, tautinio atgimimo žadintojai, gydytojai Petras Avižonis, Jonas Basanavičius, Kazys Grinius, Vincas Kudirka, Jonas Šliūpas, Antanas Vileišis ir kt. „paliko savo žodį lietuviškoje medicinos raštijoje“ – rašė medicinos knygas, publikavo straipsnius periodiniuose leidiniuose. Jie ragino siekti medicinos terminų lietuviškumo, vartoti ne skolintus, o lietuviškus žodžius. Pradėti kelti medicinos terminų tvarkybos, vienodinimo ir kt. klausimai. 1911 m. prie Lietuvių mokslo draugijos buvo įsteigta Gydytojų ir vaistininkų sekcija. Jos nariai gydytojai Dominykas Bukontas, Kazys Grinius, Juozas Jarašius, Antanas Vileišis, Motiejus Nasvytis ir kt. sudarė programą, kurios vienas uždavinių buvo senosios terminijos sutvarkymas ir naujos bei specialiosios sudarymas. <…> Apie medicinos terminus rašė ir žymiausias lietuvių bendrinės kalbos normintojas Jonas Jablonskis. 1908 m. išleido knygelę „Kolera artinas – pasisaugokite!“, o 1915 m. parašė recenziją apie tris iš rusų kalbos verstas medicinos knygeles. Medicinos terminų tvarkybos darbas suaktyvėjo, kai 1922 m. Kaune įkūrus Lietuvos universitetą imtasi organizuotos veiklos. Anksčiau terminija rūpinosi tik pavieniai entuziastai. P. Avižonis parengė valstybinių egzaminų programą dėl terminų pasitardamas su J. Jablonskiu. Jų nuomonės sutapo. Abu pasisakė prieš „nežmoniškai nukaltus“ medicinos terminus ir manė, kad reikia palikti kai kuriuos liaudies kalbos žodžius.“
Mokslininkės S. Stakulienės duomenimis, tarpukario Lietuvoje (1920–1940 m.) medicinos darbuotojų profesinės grupės bei jų institucijos išleido per dvidešimt leidinių sveikatos tematika. Tarp jų buvo vienkartinių ir ilgai gyvavusių įvairių profesinių medicinos sąjungų, draugijų spaudinių. Tačiau savo apimtimi, turiniu, mokslinių žinių universalumu jie negalėjo prilygti ir konkuruoti su „Medicina“ ir vėliau leistais „Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto darbais“.
Girtuoklio vienintelė meilė buteliukui
Rokiškio krašto muziejaus saugykloje, įrengtoje dvaro buvusioje ledainėje, minėtų pirmųjų medicinos periodikos leidinių nėra, tačiau sukaupta daug medicinos darbuotojų profesinių grupių parengtų informacinių lapelių apie ligas, paaiškinimų, kaip jų saugotis. Daugiausia leidinių muziejui dovanojo mūsų kraštietis, vienas žinomiausių šalies spaudos kolekcininkų Povilas Gasiūnas.
Vienas seniausių saugomų dokumentų – 1904 m. spalio 15 d. datuotas vieną skatiką kainavęs Vilniaus blaivybės draugijos trečiasis leidinys – kreipimasis į moteris „Moterįs! Šalin varykite girtybę“. Nedidelio kvadrato formos paraginimo vienoje pusėje – Piotro Kapitzos, mokslininko Sonderegerio, Aukštosios Reino bažnyčios apygardos vyskupų mintys apie alkoholizmo žalą. Tai liudija, kad prieš 112 metų medikai buvo apsišvietę, susipažinę su pasaulio mokslininkų, rašytojų darbais, jiems buvo svarbus katalikų tikėjimas, dvasininkų pamokymai. Minėtas paraginimas pradedamas Rusijos psichiatro P. Kapitzos sentencija: „Girtuoklis teturi vieną meilę – buteliuko meilę, vieną jausmą – troškulio jausmą, vieną užuojautą – savo sėbrų girtuoklių užuojautą.“
Kitoje leidinio pusėje keliamas klausimas: „Ar gali moterįs nekovoti prieš girtybę? Ne! Delko ne.“ Neigiamas atsakymas į jį grindžiamas šešiais teiginiais, kurie visi pradedami žodeliu „Nes“. Cituojame antrąjį: „Nes moterįs turi be galo daug prikentėti nuo girtuoklių savo vyrų ir sūnų, tėvų ir brolių. Girtuoklis ardo šeimynos laimę, girtuoklis tampa savo namų prakeiksmu, savo vaikų baime, pačios pasibjaurėjimu.“ Daugiau nei prieš šimtą metų spausdintas paraginimas papuoštas žvaigždutėmis, ženkliukais, patarimai įrėminti, kalba sklandi, įtaigumas sustiprinamas pasikartojančiais žodžiais. Kai kurių žodžių rašyba skiriasi nuo šiandienės: žodžio „moterys“ daugiskaitos vardininko galūnėje rašoma „į“, spalio mėn. – spalių.
Kovai su alkoholizmu – dešimt Dievo įsakymų
Alkoholizmas – viena baisiausių tarpukario Lietuvos rykščių. Krašto muziejaus archyve tarp sveikatos apsaugos įstaigų išleistų spaudinių bene daugiausia yra skirtų kovai su alkoholio vartojimu. Lietuvos blaivininkų sąjungos pirmininkas prof. dr. Juozas Bagdonas, girtuoklystę pavadinęs pragaištinga žmonijos nelaime, kovai su ja sukūrė dešimt įsakymų, kuriuos pavadino Dievo įsakymais. Pirmajame jis primena, kad „svaiginamieji gėralai tai ne maisto produktai: alus labai mažai teturi maitinamosios medžiagos, o vynas ir degtinė visai jos neturi. Jie veikia, tiesiog sakant, kaip nuodai, jei būna vartojami be saiko“. Antrajame įsakyme patikslina: „Dargi geriant degtinę su saiku, mažomis porcijomis, bei nuolat, ypač nevalytą – naminę, ir kontrabandinę, vis tiek daroma žala organizmui.“ Norintiesiems susilaukti atžalų primenama, kad „girtuoklių vaikai dažniausiai užgema su kūno ir dvasios ydomis“. Žmonėms, negalintiems apsieiti be svaigalų, pavyzdį turi rodyti inteligentai, bažnyčios ir valdžios atstovai, „vaišėse ne remdami, bet slopindami girtavimą“. Vietoje gėrimo laisvalaikiu siūlomas sportas, muzika arba kitokios padorios pramogos. „Vienybėje – galybė!“ – tokiu šūkiu baigiami dešimt įsakymų.
Skambiais šūkiais, konkrečiais paraginimais išsiskiria Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Telšių skyriaus kreipimasis „Gelbėkim jaunimą“. „Kam brangi mūsų krašto ir tautos ateitis, stokime rimtai į kovą ir stačiai žiūrėkime giltinei į akis“. Nurodoma ir keletas kovos būdų: „Šalinkime iš savo tarpo girtuoklius ir jų pataikūnus, ar tai mokytojus, ar kitus. Nerinkime į Valsčių Valdybas girtuoklių, įvairiomis partijomis pasipuošusių… Tegul dingsta visokios smuklės! Tegul užviešpatauja mūsų kraštą mokslas, dora ir šviesa. Tebūnie žmonių kapitalai sunaudojami ne alkoholio nuodams, bet žmonių švietimui. Taigi tuojau stverkimės darbo ir stokime atviron kovon su didžiausiu mūsų priešu.“
(Citatų kalba netaisyta – aut. past.)
Pamokinimas lietuvių ir rusų kalbomis
Kaip sunku buvo lietuvių kalbai skverbtis į visuomenės gyvenimą, liudija Daktarų draugijos Kaune dviem – rusų ir lietuvių – kalbomis išleistas informacinis lapelis „Pamokinimas, kaip išsisergti nuo susirgimo kolera“. Jame – net 14 punktų – pamokinimų, kaip neapsikrėsti greitai plintančia, ūmia infekcine žarnyno liga. „Koleros užkretymas ira ligonio viemaluose ir miėšluose. Tie atsidalinimai gal su lietu papulti į vandenį upių ir blogai aptaisitų šulnių, arba jej sudžiusta, gal kartą su dulkemis papulti ant visokių daiktų, teipogi ir ant valgimų, todelgi nuo tokio vandens ir valgimo prikimba kolera“, – rašoma apie ligą.
Informaciniame leidinyje apie „kolerą“ yra daug slaviškos kilmės žodžių: rūpinamasi „čystata“ (švara), drabužis „brudnas“ (purvinas), „koleros“ didžiausiu “neprieteliu” (nedraugu) įvardijama nešvara, nuo vabzdžių siūloma uždengti „gėrolus“ (gėrimus), susergama „žyvatu“ (pilvo skausmais), prieš „kožną“ (kiekvieną) valgymą mokoma nepilti nešvarumų prie „prūdų“ (tvenkinių, kūdrų).
Kai kurių žodžių reikšmes lengviau atsekti pagal rusiškąjį tekstą: „Kolera lengviaus platinos tokiose vietose, kur mažai kom rupi čystata ir švarumas. Užtat priguli švariai ir čystai laikyti savo gyvenimoi, gatvės, plečiai (dvarai), kiemai, retyradai (aikštės) ir sąstarymai (sąvartynai)“ (skliausteliuose paminėti žodžiai, rekomenduojami vartoti vietoje lietuvių kalbos svetimybių – aut. past.).
Bus daugiau
